Laiškai į niekur

Trečias laiškas

From: pirmamergina@gmail.com

To: antramergina@gmail.com

Subject: Laiškas

Date: 2015 03 23

Sveika,

Ar nemanai, kad šiandien pasaulis gražesnis? Kažkuo tobulesnis ir labiau viliojantis? Nes man jis, tarsi, šypsosi ir rodo pačius gražiausius dalykus! Grįžusi namo po tragiškų pamokų ir nuėjusi į tualetą supratau, kodėl šiandien buvau tiesiog nuostabios nuotaikos - man menstruacijos (labai biologiškai pasakyta).

Aš labai dažnai, sėdėdama vakarais, prisimenu kai būdama vienuolikos metų pirmą kartą išgėriau Martinį (buvau žiaurus vaikas ir to tikrai nekartočiau, nes vėliau būna ne taip linksma), kai būdama trylikos prisigėriau su savo šutve ir tiek prirūkiau kaljano, kad svaigo galva, kai per Helovyno šventę draugai atvažiavo pas mane ir tėvai tarsi kažką numatydami išvažiavo ir paliko mus vienus, ir sakyčiau gerai padarė, nes vėliau neprisiminiau nei vienos akimirkos ir nenorėjau nė lašo prisiminti, kai su geriausia drauge parūkiau tualete, dar atsimenu, Blue Ice, nors dabar labiau prie širdies Lucat Dugget, kai mano draugė glamonėjosi su mano vaikinu mano lovoje ir, regis, ketino eiti iki galo, kol aš nepasakiau, kad savo lovos aš neleisiu darkyti, kai rūkiau kartu su savo baleto mokytoju ir jis aiškino, kad išmes mane iš klasės, jei nenumesiu dešimt kilogramų ir smirdėsiu cigaretėmis, kai turėjau bučiuoti visus savo draugus ir drauges iš eilės, o po to padaryti išvadas ir pasakyti, kas bučiuojasi geriausiai, kai pirmą kartą pasimylėjau, kas buvo tikrai neseniai, kai su drauge nusprendėme pažiūrėti ar masturbacija tikrai yra taip gera, kaip daugelis sako, deja mums tai visai nepatiko, kai dalyvavau tokioje daugybėje keistų vakarėlių, kad kai kurių net neatsimenu, kai sėdėdama Ąžuolyno užkampyje ramiai rūkydavau ir galvodavau apie gyvenimo anomalijas, kai tiesiog gyvenau nuostabų paauglišką gyvenimą ir džiaugiausi kiekvienu savo kvailu sprendimu ir toliau ketinu džiaugtis. Deja, mano mama vis dar mano, kad aš esu nuostabi dukra ir pavyzdinga mokinė. Taip pat ji visai nesidžiaugia dėl mano sprendimo mesti mokslus ir šokti ir amžinai pyksta dėl mažesnių pažymių, nei aštuoni. Toks vaizdas, kad jei reikia tobulos dukros, tačiau aš šiuo metu gyvenu laimingą gyvenimą ir tiesiog noriu šiuos nerealius paauglio metus prisiminti amžinai, nesvarbu, kad jų liko tiek nedaug. Aš noriu įkvėpti pasitikėjimo ir kitiems, aš noriu svajoti vidury nakties, aš noriu matyti, girdėti, užuosti ir jausti daugiau nei galiu, aš noriu vaikščioti ir plepėti apie niekus, aš noriu miegoti po žvaigždėtu dangumi ir tikėti, kad kiekviena maža svajonė išsipildys, aš noriu neapleisti tikėjimo Dievu, aš noriu šokti ne judesiais, o jausmais, aš noriu skaityti knygas ir atskleisti jų paslaptis, aš noriu prisigerti tiek, kad pamirščiau, kad iš vis gėriau, aš noriu nušokti su virve nuo tilto, aš noriu įkopti į Everestą, aš noriu nuskristi į Mėnulį, aš noriu sukurti vaistą nuo vėžio, aš noriu dar kartą svajoti, aš noriu gyventi amžinai ir niekad nepamiršti, kad kai buvau paauglė išbandžiau viską ir dar daugiau, aš tiesiog noriu tikėti, kad taip ir įvyks.

O kaip Tau? Kas Tave verčia ir toliau gyventi? Kas verčia ir padeda iškęsti didžiausius skausmus, bet vis tiek tikėtis geresnio rytojaus? Ką Tu nori prisiminti jau būdama sena ir sėdėdama išklypusiame supamajame krėsle, o gal dar lakstant po pievas?

From: pirmamergina@gmail.com

To: antramergina@gmail.com

Subject: Regis

Date: 2015 03 24

Sveika,

Regis ir vėl jaučiuosi vieniša. Tačiau iškilus klausimui kodėl, atsakymo aš neturiu ir manau niekad jis manęs neaplankys.

Emocijos tarsi varžteliai, kaikuriais momentais veika teisingai, o kartais susipainioja į kurią pusę suktis. Nežinau kodėl jos turi būti sudėtingos, tačiau aš kartais jaučiu per didelę nostalgiją žvelgti į gyvenimą laimės kupinomis akimis.

Ar gi Džuljeta taip mylėjo Romeo, kad beatodairiškai nusižudytų? Ar gi šeimininkas galėjo būti toks žiaurus, kad nušautų savo seną šunį Brisių? Ar gi draugystė gali būti tokia stipri, kad ir po septynių kančios ir nuotykių metų jie vis dar geriausi draugai? Ar gi lieknumo manija gali taip stipriai užklupti, kad net užsimanytum tapti Žiemos meraite? Ar gi įmanoma taip stipriai svajoti, kad ir kvailiausios svajonės išsipildytų? Ar gi egzistuoja tokia meilė, kurią tu nutrauki tik, todėl kad ji nesibaigtų dar tragiškiau? Ar gi Tu perpjauni sau venas vien dėl to, kad žmogus Tave pavadino kiaule? Ar gi kažkas gali taip trokšti keršto, kad net prakeikia save ir žmoniją amžiams? Ar gi pasaulis gali būti toks žiaurus, kad net paskutinias savo akimirkas praleidi verkdamas dėl kito? Ar gi tikėjimas gali būti toks stiprus, kad net pamirštama gyventi? Ar gi laisvės pojūtis svarbesnis už artimus žmones? Ar gi gyventi yra taip sunku? Ar gi neįmanona suvaldyti kvailų emocijų, regis, net neketinančių išlėkti iš mano galvos?

Atsakymas negali būti nei Taip, nei Ne. Jie nedera kartu, todėl aš sakau Nežinau. Aš nežinau kodėl svajoti draudžiama, kodėl kartais pamiršti gyventi, kodėl atsikėlus iš ryto plūsti laime, tačiau vakare koneveiki visus aplink. Ir jei sužinočiau mano mažas mielas pasaulėlis sugriūtų, mano pastatyta tvirtovė subyrėtų, nes buvo statoma žinant,kad į šiuos klausimus nebus atsakyta.

O kaip Tau? Ar Tau gyvenimas kartais gadina nuotaiką? Ar staigios emocijos paverčia dieną ne tokia gera koki ji turėjo būti?

From: antramergina@gmail.com

To: pirmamergina@gmail.com

Subject: Laiškas

Date: 2015 03 24

Sveika,

Pasaulis nei šiandien, nei vakar man nebuvo gražus. Tik gavusi tavo laišką, vakare "darant" namų darbus ir jį skaitant buvau kaip maža mergytė pilna džiaugsmo veide.. Nežinau, kas mane privertė taip nuostabiai jaustis, ar patys žodžiai ar Tu, nes parašei būdama laiminga..

Galvojau, kad vakar diena tai buvo tik liūdna, eilinė, niūri, nieko prasminga.. Tik vienas dalykas, kuris nors ir trumpai, bet visgi suteikė laimės, buvo vokiečių pamokos. Tą minutę, tik dėl to džiaugiausi, bet šiandien.. Šiandien manau, kad vakar diena buvo geriau nei galėjo būti. Nejau tikrai reikia kelti tokį chaosą, kad nevalgiau pusryčių, kad nevalgiau pietų, kad nevalgiau vakarienės! Nagi, nejau jam taip svarbu? Nejau jam taip rūpi, kad man nėra ilgą laiką menstruacijų? Lyg jam reikia tai patirti.. Lyg jis ką žino apie visą tai ir kaip aš jaučiuosi.. Bet greičiausiai jo "noras" išsipildė. Kaip tik dabar grįžus ir nuėjusi į tualetą, pamačiau, kad susirgau. Greičiausiai tai dėl sekso, nepavykusio sekso, turėčiau pabrėžti, nes skausmas buvo per daug didelis ir negalėjom pasimylėti, tik po jo pradėjau kraujuoti..

Manęs niekas nedžiugina.. Šiuo metu mane tik pykina. Mokykla, namų darbai, kontroliniai.. Visa tai atima iš manęs visas gražias mintis, kurios galėtų būti mano keistoje galvoje.. Kodėl negaliu dabar būti laiminga, kad ir kokia be esu? Kodėl aš vis girdžiu tą įkyrų balsą savo galvoje? Kodėl mano cigaretės taip greit išgaravo? Kodėl neliko mano drąsaus minčių reiškimo ant balto lapo popieriaus? Kodėl iš vis tai rašau, jei ir taip niekas nepasikeis?

Dievinu lietuvių pamokas. Nors mokytoja bjauri ir nesupratinga, aš vis teik dievinu, dievinu rašyti ilgus tekstus, pasakojimus, kurti apie gamtą.. Bet mano viltis šiandien išblėso.. 0 klaidų, 1 stiliaus klaida. Žodžių daugiau nei reikia, mintys rišlios.. Bet visgi mokytojos užsisėdimas ant manęs atsispindėjo net pažymyje. Ar taip galima? Nejau tikrai esame tokie egoistai? Mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, kuri turėtų būti išmintinga ir suvokti, kad mūsų elgesys ir rašymas, darbas nesulyginami, bet visgi esame per daug dideli egoistai, pasipūtę storžieviai, kad atleistume už klaidas... Net pykina apie visą tai pagalvojus..

Jaučiuosi pikta, sugniuždyta, pažeminta.. Mylimojo žodžiai skaudūs, kaip niekad, perrėžė man širdį.. Noriu verkti, žviegti, rėkti, bet baisus išgąstis mane apakino, suparalyžiavo ir esu bejėgė. Galiu tik skųstis, kaip viskas blogai..

Ačiū labai, kad skaitote. Atsiprašau, kad retai keliu dalis, tačiau per mokslus ir kitus renginius nelabai turiu laiko. Pasistengsiu kelti dažniau. Nepamirškite brūkštelti bent trumpos nuomonės.