Laiškai į niekur

Ketvirtas laiškas

From: pirmamergina@gmail.com

To: antramergina@gmail.com

Subject: Laiškas

Date: 2015 03 26

Sveika,

Ar esi laiminga? Ar Tu esi laiminga? Čia ir dabar. Ar jauti laimę, kuri užpildo mūsų bevertį gyvenimą?

Ar Tu ją jauti?

Ar Tu ją jauti?

Ar ji čia? Ar ji gali ateiti? Ar ji neišnyks? Ar nepradings taip pat staiga, kaip prasidėjusi?

Ša. Aš pradedu panikuoti. Ar ji yra?

From: antramergina@gmail.com

To: pirmamergina@gmail.com

Subject: Laiškas

Date: 2015 03 27

Sveika,

Laiminga.. Nežinau.. Atrodo, kad vieną minutę aš laiminga, o kitą ne. Esu laiminga, kai užplaukia, bet tai tik dirbtina nuotaika, tai tik išvaizda, o viduje, esu liūdnas vaikas, graudžiai kaukdama, kad vaikystės neturėjau, kad ji buvo bloga, kad viskas krenta iš rankų. Ir tik aš kalta dėl to, tik aš priverčiu save taip jaustis..

Vis klausiu savęs, kodėl aš gimiau? Kodėl aš einu namo būtent šiuo keliu? Kodėl nuo ketverių metukų svajojau groti smuiku? Kodėl gyvenu be artimojo? Kodėl Jis išnyko iš mano gyvenimo?

Visą tai mane kankina, verčia persiplėšti perpus..

Nežinau ar esu verta gyventi čia ir dabar.. Dabar man pamoka ir kad ir kaip būtų aš rašau tau šį laišką. Galiu grįžti namo ir tuomet parašyti jį, nes galbūt tuomet būtų minčių, bet manęs ta mintis nevilioja.. Noriu atsiriboti, noriu būti savo pasiklydusiose mintyse..

Ar esu verta gyventi?... Anksčiau sakydavau, kad esu verta, nes turiu begalinį norą groti, siekti kažko ir vis tikėdavau, kad aš galiu kažką pasiekti.. Bet dabar.. nežinau.. atrodo, kad gyvenu dėl kitų, jei nebūtų šalia žmonių, ir tik tos patyčios bėdos, blogi dalykai kurie vis sukasi aplink mane.. Nežinau ar likčiau.. ar sugebėčiau ištverti visą tai..

O tu ar džiaugiesi, kad gyveni?

From: pirmamergina@gmail.com

To: antramergina@gmail.com

Subject: Laiškas

Date: 2015 03 29

Sveika,

Pirma turiu atsiprašyti už tą beviltišką laišką, kurį parašiau prieš kelias dienas. Aš niekada taip negatyviai nežiūriu į viską, tačiau ta diena mane galima sakyti trankė iš visų pusių, prievartavo ir neketino paleisti. Nervavausi dėl kvailo astmos priepolio, draugių paliepimų ėsti, nemigos ir Jos. Ji visada viską gadina.

Tačiau kai aš esu aš, o keistas žmogus valdomas kvailų emocijų, man kiekviena maža akimirka svarbi, nesvarbu ar ji privers mano veidą švytėti, ar be gailesčio numes ant grindų. Skaičiau nuostabų Kazio Sajos apsakymą "Laiko pardavėjas", jame autorius išdėstė idėja, kad mes, skubantys žmonės, savo laiką iššvaistome plepėdami, tuščiai plepėdami ir kartais nesusimąstome apie paprasčiausius ir akivaizdžius dalykus. Todėl aš myliu kiekvieną skaudžią, džiugią ar žlugdančią akimirką, kiekvieną suknistą sekundę šiame beverčiame gyvenime. Deja, bet tai nereiškia, kad aš esu laiminga. Kartais net atvirkščiai - aš patiriu tai ko nenorėčiau, tačiau kažko pasimokau ir tai man padeda tobulėti, todėl aš nešvaistau savo laiko ir man jo niekad nepritrūksta.