Paskutinė drakonė

8 skyrius

Grįžau namo gana vėlai, vakaras jau buvo pradėjęs skleisti savo uždangą. Mano šeima buvo išsibarstę kas su savo darbais, tačiau aš vis tiek nelikau nepastebėta.

-Kur buvai?- paklausė iš už kampo išlindusi mano globėja Sa. Ji pakreipė galvą, tuomet pasirodė priešais mane. Šalia atsistojo jos vyras Ranas. Iš jų susikaupusių veidų supratau, kad atėjo rimto pokalbio metas.

-Bibliotekoje,- atsakiau vos judindama lūpas.

Netrukus lyg sūkurys į svetainę įsisuko ir Mersė. Ji atsisėdo ant sofos ir pasvėrusi rankas ant atlošo atsisuko į mane, kad galėtų stebėti visą situaciją.

-Mums skambino iš akademijos,- tarė Sa žiūrėdama į mane nemirksinčiomis akimis. Tai buvo daug šiurpiau nei pats pokalbis.

-Kažkas prisidirbo,- sučiulbėjo Mersė, akivaizdžiai patenkinta šia padėtimi.

Dėbtelėjau į ją nebyliai, o mergina tik dar labiau išsišiepė.

Toliau mus supo tyla. Rodos, ji buvo tam, jog mes visi suprastume, apie ką eina kalba. Galiausiai Ranas dirstelėjo į Sa tarsi klausdamas, ką daryti. Nežinau, ar tai buvo vienas iš katlamų bruožų, bet Lovenų šeima puikiai mokėjo susidoroti su visais nepaklusnumais ir kitomis bėdomis. Šiuose namuose niekada nebūdavo barnių, nebent tik Mersės paauglystės proveržiai, kurie pasitaikydavo gal tik vienam iš penkiasdešimt katlamų. Be to, Ranas ir Sa buvo labai panašūs. Ne tik išvaizda - tamsūs plaukai ir juodos akys, bet ir charakteriu. Jiedu buvo vieningi ir kartu turėjo labai tvirtą ryšį, apie kurį kiti žvėrtakiai galėjo tik pasvajoti. Tai Lovenams leido išlaikyti stiprią šeimą bei katlamų teria, kuri tikrai praversdavo naktinėse medžioklėse ir kituose jų ritualuose.

Visgi šįkart matėsi, kad ir jie buvo pasimetę. Žinia, kad jų globotinė, visiškai uždara asmenybė, užpuolė karališkosios šeimos įpėdinę, buvo pritrenkianti ir neįtikėtina.

-Aš to nepadariau,- iškart pradėjau gintis. Kaip mat mano niūri nuotaika išgaravo ir dabar į mano galvą atėjo mintis, jog šiuo metu aš tapau nepaklusniąja.

Sa ir Ranas susižvalgė šiek tiek nerimastingai suraukdami antakius. Jaučiau, kad jie manimi tikėjo, tačiau garsus to pripažinimas reikštų, jog galiu toliau eiti savo keliais. Karališkajai šeimai tai nepatiktų.

-Privalome tau skirti dviejų savaičių namų areštą,- davė verdiktą Ranas. Jis turėjo trumpą juodą barzdą, todėl man visada atrodydavo griežtas.- Galėsi išeiti tik į akademiją ir jos renginius.

Po šių žodžių ir vėl sekė tyla. Žiūrėjau į globėjus kiek primerkusi kairiąją akį. Jie tikriausiai suprato, ką patys sakė, nes aš daugiau niekur ir nevaikščiodavau tik į akademiją ir į jos prakeiktus renginius, kuriuose vykdavo teriantropų kovų turnyrai. Net ir nedalyvaujantys kartais turėdavo stebėti varžybas.

-Ką? Tik tiek?- pašoko nuo sofos Mersė.

-Gerai,- gūžtelėjau pečiais ir palipau viršun į savo kambarį palikdama išsižiojusią įseserę.

Visgi neturėjau savyje jokio džiaugsmo, kad man pavyko išsisukti nuo didesnės bausmės. Jaučiau tik tuštumą, prie kurios jau buvau pripratusi, ir nesąžiningumą. Į visus žiūrėdama mačiau savo kaltę, nors ji ir buvo neteisinga. Visi tikėjo, kad vaiduokliai neegzistavo, o ką jau kalbėti, kad žvėrtakis vieną jų sukūrė.

Padėjusi kuprinę ant savo lovos ir nusivilkusi lengvą striukę pasukau rankas delnais į viršų. Sukąsdama dantis primerkiau akis. Nors ir nežymiai, nuo alkūnių iki riešų plytėjo rusvi nudegimo randai. Perbraukiau pirštu per kairės rankos odą. Pajutusi perštėjimą prikandau lūpą. Kad ir kas tada nutiko, tai įvyko iš tikrųjų. Tačiau kažkas norėjo, jog dėl visko būčiau kalta aš.