Paskutinė drakonė

14 skyrius

Sukryžiavusi rankas stovėjau akademijos aikštėje, ant vejos, ir stebėjau besitreniruojančius mokinius. Saulė kaitino mano odą ir plieskė į akis, tačiau tai nesutrukdė mėgautis šiluma. Svarbiausia buvo išvengti trenerės griežto žvilgsnio ir dėmesio.

-Norėčiau taip mokėti kautis, kaip šis elfaras,- tarė Jareina neatitraukdama akių nuo Oriono. Mergina sėdėjo ant pievelės atsiduodama saulės šilumai.

Pakreipiau lūpas ir iš padilbų nužvelgiau vaikiną. Jis kovojo su kitu mokiniu, o juodu supo ne mažas smalsuolių ratelis.

-Nieko čia ypatingo,- gūžtelėjo pečiais Molija, kuri mankštino raumenis kilnodama rankas.- Dar pora metų ir judvi būsite nuostabios kovotojos.

-Aš ir dabar nuostabi,- pasigyrė Jareina.

Abi su Molija susižvalgydamos šyptelėjome.

-Tada įrodyk tai ir pakviesk Orioną į dvikovą,- pasiūlė kumiha.

-Neee,- nutęsė juodaplaukė ir susiraukė.- Jis man atrodo kiek pasikėlęs ir gan žiaurus. Jo judesiai be galo sukti ir manevringi. Visiškai ne mano lygis.

Žiūrėjau, kaip Orionas grakščiai išsisuka iš savo priešininko smūgių ir pasilenkdamas kerta jam per kojas. Vaikinukas neišsilaikęs pargriuvo ant žemės, o elfaras prispaudė alkūne jo kaklą neleisdamas jam atsistoti. Tuomet Orionas pakėlė lūpų kamputį ir nužvelgė susirinkusią publiką tarsi kviesdamas naują priešininką.

-Jis treniruoja mane per papildomas treniruotes,- nejučia leptelėjau su paniekos krisleliu balse.

Pajutau į save įremtus Molijos ir Jareinos žvilgsnius.

-Ką?

-Kodėl?

Pasukau galvą į merginas, spoksančias į mane tarsi būčiau pasakiusi, kad ruošiuosi mesti akademiją.

-Dievaži,- sumurmėjau nesitikėjusi tokios jų reakcijos.- Mokytojas Setlas mano, kad tai abipusė nauda. Neva Orionas sugebės man padėti suvaldyti savo drakonišką pusę.

-Nieko sau,- kandžiai šyptelėjo Jareina.- Jis tikrai ne tik sugebės suvaldyti tave, bet ir savo karščiu uždegs lyg fakelą.

Dėbtelėjau į merginą papurtydama galvą, o ši tik nusijuokė. Oriono patrauklumas kilo iš jo kaip elfo apžavų, kurie tik ir traukia visą tavo esybę pasiduoti šiai pagundai. Deja, manęs taip lengvai niekas nesužavės. Bent jau taip buvau sau įteigusi.

-Ei, merginos!- netikėtai kreipėsi į mus trenerė. Išsitiesiau išvydusi jos griežtą žvilgsnį.- Nestovėkite čia lyg laukdamos, kol kas nors pakvies jus šokti. Tuoj pat judinkitės treniruoti savo raumenis. O tu, Nova, marš prie antros grupės.

Leisdama savo širdžiai susitraukti į džiovintą slyvą, susiraukusi žvilgtelėjau į drauges tarsi tikėdamasi pagalbos. Tačiau Molija tik šyptelėjo apgailestaujančiai pakeldama lūpų kamputį ir pasitraukė kartu su Jareina prie mišresnės minios. Negavusi jokios užuojautos sukaustytais raumenimis pajudėjau link antrosios grupės, kurioje kiekvienas galėjo treniruotis individuliai. Iš viso buvo trys treniravimosi grupės. Antrąją jau paminėjau, trečioji priklausė dvikovoms, o pirmoji - kovos menui. Pastaroji iš tiesų buvo viena lengviausių, nes reikėdavo tik atkartoti judesius, kuriuos parodydavo kovos meno mokytojas. Taip pat galėjai naudotis savo sugebėjimu ir išmokti, kur ir kaip jį pritaikyti kovoje. Beje, dar buvo ir nulinė grupė. Tai buvo meditavimas ir susijungimas su teria. Paprastai nulinė grupė nebebuvo taikoma trečio lygio mokiniams (visiems aštuoniolikmečiams kaip aš), nebent išskirtiniais atvejais. O aš ir buvau tas išskirtinis atvejis.

Visgi, kad ir kaip bebūtų, nemėgau tiek antros grupės, tiek trečios. Nors ir individualus treniravimasis skambėjo taip pat lengvai, kaip ir laisvasis (kai tiesiog galėjai mankštintis ar bėgioti), iš tikro tai buvo ganėtinai sunku. Mechanizuotos kliūtys paprastai nepasiduodavo ir man tekdavo likti su mėlynėmis ir įsiūčio priepuoliu, kad negaliu pasinaudoti laukine ugnimi ir tiesiog nupilti tą prakeiktą stulpą su pritvirtintomis lazdomis.