Paskutinė drakonė

57 skyrius

Kvinsas pasikeitė nuo vakar. Galbūt gyventojai nesuprato to priežasties, tačiau visi galėjo jausti ore tvyrantį mirties tvaiką, kuris vėrė krūtinėje tuštumą.

Peresėja buvo išgelbėta, deja, vis dar gilaus miego būsenoje, bet karališkoji šeima bei sargyba tyliai užsisklendę savyje džiaugėsi, kad išsaugojo įpėdinę. Alhena tuo tarpu gedėjo. Ji prarado dar vieną sūnų, kurį šį kartą pati nužudė.

Tai, kas nutiko vakar, tebuvo pradžia. Alhena galbūt ir išgelbėjo savo anūkę, paaukodama savo sūnų, tačiau tuo pačiu padarė didžiulę klaidą. Kalanonas buvo tas, kuris galėjo užkirsti kelią Agamenonos puolimu. Jis man tai pasakė, ir nors jo tikslas buvo šiek tiek kitoks nei buvo galima norėti, tai buvo vienintelis mūsų išsigelbėjimas.

Visgi mes ir vėl likome nežinioje ir skausmingame laukime, kada pasirodys Agamenona.

Persirengusi į patogią sportinę aprangą sėdėjau salėje ant suolelio, kol kiti mokiniai mankštinosi ruošdamiesi treniruotėms. Dilbiais rėmiausi į kojas, o galvą laikiau nuleidusi. Šiandien tikrai nebuvau nusiteikusi treniruotėms. Dažniausiai tingėdavau, bet šį kartą buvau per daug paskendusi klampiame minčių liūne.

-Ei, kaip tu?

Kilstelėjau galvą. Molija pritūpė prie manęs žvelgdama susirūpinusiu žvilgsniu. Negalėjau jai nepapasakoti, kas vakar nutiko. Pirmą kartą gyvenime regėjau, kaip nužudomas kitas žvėrtakis tiesiai prieš mano akis. Kalanonas atrodė neįveikiamas, o Alhena persmeigė jo krūtinę vienu kardo smūgiu. Visą naktį varginau savo galvą, kaip tai galėjo nutikti. Kaip Kalanonas prarado budrumą? Atrodydavo, kad jis visada stebi mane, o jo buvimas šalia vertė mano odą pašiurpti iš baimės. O dabar to jausmo neliko ir dėl to vis tiek neaprimau.

-Laikausi,- sumurmėjau nuvydama vaizdą, kaip elfaro kūnas suglemba lyg iš jo būtų ištraukta siela.

-O kaip Orionas?- pasidomėjo Molija, tikriausiai dėl to, kad nebereikėtų kalbėti apie mane. To tikrai nenorėjau. Išsikalbėjimas nebuvo mano sritis.

-Prireiks dar bent poros dienų, kad jo koja visiškai sugytų,- tariau.

Orionui tai buvo pirma rimta trauma, kuriai sugyti neužteks vien terios. Tad vaikino koja buvo įkalinta gipse, o jis pats savo suvaržytame kūne. Įsivaizdavau, kaip jis nervinasi, kad vietoj treniruočių ir sargybinio pareigų jis privalo gulėti lovoje.

Kaip ir tikėjausi, netrukus į salę įsklendė Franzas, pilnas energijos ir pasiruošęs mus visus sukelti ant kojų. Atsistojau pasitraukdama į šalį, kuo toliau nuo Franzo akiračio. Molija palaikančiai šyptelėjo ir pasitraukė prie savo grupės, kuriai nereikėjo būsimų karių pratimų ir treniruočių.

-Susiskirstykite į grupeles po tris,- paliepė Franzas atsisukęs į sutelkusius dėmesį mokinius.-Vienas prieš du, o po to keisitės vietomis. Pademonstruosiu jums judesius, kurie reikalingi norint susikoncentruoti ties abiem priešininkais.

Man sutraukė pilvą. Rūškanu veidu žvalgiausi, kaip kiti greitai susirenka į trejų žmonių grupes. Pasitraukiau dar nuošaliau, beveik rėmiausi į sieną, kad į mane niekas neatkreiptų dėmesio.

-Nova!- pašaukė mane Franzas, kurio akylus žvilgsnis nepaleido manęs nė minutei.

Susilaukiau nuo noro apsigręžti ir tiesiog išeiti. Nenorėjau užsitraukti nemalonės, kad man paskirtų dar papildomų treniruočių, todėl vos pakeldama kojas atpėdinau arčiau Franzo, kuris žvelgė į mane griežtomis akimis.

-Kaip matau, šiandien nenusiteikusi treniruotėms,- ištarė jis žeminančiai ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.- Galėjai bent jau išvis nesirodyti ir nedemonstruoti savo surūgusios veido minos.

Kol kas Franzas nepritraukė kitų smalsių žvilgsnių, bet jo įžeidžiantis tonas pradėjo raižyti manyje nemalonų jausmą. Sukandau dantis pasiruošdama išklausyti trenerio pašaipų.

-Jeigu būtų tik mano valia, išspirčiau tave iš karių grupės,- rėžė jis iš aukšto, kol laikiau nuleidusi akis žemėn.- Ir nepaisant to, kad tu doragonė. Gadini kitiems treniruotes, nes dėl tavęs negaliu parengti pilnos treniruočių programos.

Sugniaužiau kumščius pakeldama galvą į pasipūtusį feniksą. Nebuvau silpniausia iš karių grupės. Vien tai, kad perėjau pirmą Žaidynių lygį, daug pasakė apie mano užslėptus sugebėjimus. Iš tiesų galėjau daug daugiau, tik mano teria neleido tam atsiskleisti. O Franzas mane žemino, nes jis buvo nusiteikęs prieš doragonus. Dedu galvą, kad jis bet kokiu atveju turės kaip prie manęs prikibti.

-Kadangi jau esi čia, tuomet prieik arčiau ir pademonstruok savo gynybinius instinktus,- pasakė Franzas nusisukęs nuo manęs.

Nežymiai suraukiau kaktą, tačiau paklusau jo nurodymui. Visgi man nespėjus žengti kelių žingsnių, Franzas staigiai atsisuko ir pasišokėdamas spyrė man tiesiai į krūtinę. Duslus garsas nuaidėjo per salę, o pro mano lūpas prasiveržė tik oro burbulas. Parkritau užpakaliu ant žemės. Nesitikėjusi tokio smogio labiau jaučiausi priblokšta nei sužeista. Netgi skausmą užgožė netikėtumo pojūtis.

-Silpnai, Nova, silpnai,- palingavo galvą feniksas.

Jo akyse sužibo raudonos liepsnos. Ši kova buvo nesąžininga, turint omenyje, kad aš buvau tik mokinė. Mokytojas taip elgtis negalėjo. Treniruočių salė akademijoje nebuvo vieta skirta asmeninių problemų sprendimui.

Jau nebekreipiau dėmesio į smalsuolius, kuriems labai rūpėjo pamatyti, ką toliau darysiu. Neketindama skubėti stotis, įsmeigiau gelsvas drakoniškas akis į Franzą, kuris tik ir laukė, kada mane išprovokuos.

-Manai, kad pažeminsi mane prieš visus čia esančius?- mano balsas atsimušė į salės sienas.

Padvelkęs šaltis įsigėrė į mano ledinę odą. Viduje jaučiau, kaip teria kaista lyg įkaitintas metalas, tačiau kaip doragonė buvau šaltakraujė iki gyvo kaulo.

Franzas pakreipė galvą aiškiai suprasdamas, ką turiu omenyje, bet netarė nė žodžio. Jo lūpos krutėjo nuo besiveržiančios pasalūniškos šypsenos.

-Nepamiršk, kad aš doragonė,- rėžiau atsistodama.- Manęs nekenčia ir bijo. Tad jeigu visi mano, kad esu pavojinga ir keliu visiems grėsmę, tegu taip ir būna.

Su lyg tais žodžiais akimirksniu įgavau doragonės pavidalą. Mano oda nutvisko tamsiai žaliais žvynais, kurie šviesoje atsispindėjo raudona ir purpurine spalva. Ištiesiau rankas sukaupdama jose laukinę ugnį, o jai apsivijus mano riešus smogiau Franzui. Žinoma, feniksas per plauką spėjo pasinaudoti savo ugnimi ir blokuoti manąją.

-Ar žinai, kas tau gresia už mokytojo užpuolimą?- pagrasino Franzas giliai kvėpuodamas. Jis stengėsi nuslėpti, kad akimirkai išsigando nebegalėsiąs suvaldyti situacijos.

Praleisdama jo žodžius pro ausis, žengiau žingsnį priekin ketindama jam vožti kumščiu, tačiau pačiu laiku mane sustabdė priešais mane atsidūrusi Kasandra.

-Liaukis, neleisk jam tavęs suerzinti,- tarė ji sulaikydama mane už pečių.

Įkvėpiau iškeldama krūtinę. Žvelgiau tiesiai į Franzą, kuris įsitempęs laukė, kas nutiks toliau.

-Žvėrtakiui, kuris negali suvaldyti savo terios, akademijoje ne vieta!- sušuko jis lyg norėdamas įrodyti savo tiesą.

Neklausydama Kasandros prasibroviau pro ją, merginai nespėjus manęs sulaikyti. Grėsmingai žingsniavau link Franzo ir likus tik mažyčiam atstumui sustojau. Tai ne teria vedė mane link žvėriško poelgio. Pati jaučiau, kad neverta savęs tramdyti ir privalau atskleisti savo sugebėjimus, apie kuriuos kiti nė nenutuokia.

Franzas pamatęs, kaip mano akys blyksteli purpurine spalva, šoktelėjo atgal saugodamasis smūgio, kuris taip jo ir nepasiekė. Laikiau iškėlusi ranką, tačiau ją sekundės dalimis sulaikė Kasandra. Pažiūrėjau į merginą, kuri sukandusi dantis purtė galvą, tada lėtai nuleidau ranką.

-Bailys,- karčiai mestelėjau Franzui. Vyras vėl tvirtai atsistojo nenuleisdamas nuo manęs akių.

Iš šono prie manęs buvo priėjusi ir Molija. Tačiau ne tik jos veide mačiau išgąstį. Visa salė pakvipo baime. Deja, tai, kad priverčiau ne vieną įsitempti, buvo mažiausia problema.

Tapau ta, kurios pati bijojau.