Paskutinė drakonė

38 skyrius

Įprasta rutina ir toliau virė. Punktualūs pusryčiai Lovenų šeimoje. Kelionė į akademiją. Bandymas išsėdėti pamokose. Neišvengiamos treniruotės. Tačiau atrodė, kad aš stoviu vietoje, o visa kita sukasi aplink mane. Negalėjau susitaikyti su toliau besitęsiančiu gyvenimu, nes iš tiesų ši linija buvo sutrikdyta. Pusiausvyra žvėrtakių pasaulyje buvo nestabili. Nežinau, ar mane paveikė visi įvykiai su Sentonimu, ar tiesiog mano vidinis jausmas šokinėjo lyg sugedusi termostato rodyklė. Niekas kitas nejautė pokyčių. Paprastai žvėrtakių teria jautriai reaguoja į tokius įvykius. Be to, į pasaulį buvo išleistas demonas su labai galinga teria. Tačiau, rodos, tik aš negalėjau nepaisyti atklydusio šiaurinio vėjo dvelksmo.

-Keista, kai negirdžiu Jareinos replikų, kad ji geriausia,- prabilo Molija mums rengiantis treniruotėms. Užsitraukiau savo tamsiai raudoną džemperį iki pat kaklo ir susikišau rankas į kišenes.

Iš tiesų Molija dar daug ko nežinojo. Ji nebesikišo į karališkosios šeimos reikalus, o pasirašydama tylėjimo sutartį sutiko daugiau nebegrįžti prie to, kas susiję su tuo įvykiu. Visgi aš nepasidaviau. Tai, kad Alhena įsakė mane sekti, netgi sustiprino ryžtą. Man ir Molijai buvo pasakyta, jog bus pradėtos Jareinos ir kitų galimų Kalanono mokinių paieškos. Tačiau tiesa buvo ta, kad niekas nieko neieškojo. Alhena pasirūpino užglaistyti visus nepalankius įvykius.

Norėjau ką nors pasakyti Molijai, bet tai būtų atrodę lyg mes kalbėtume apie mirusį žmogų. Buvau įsitikinusi, kad Jareina vis dar gali sugrįžti. Juk ji iš tiesų mūsų neišdavė kaip draugių. Mergina tiesiog siekė kažko daugiau, kad galėtų išnaudoti savo galimybes.

Netrukus pradėjome rinktis į salę. Nesitraukiau nuo Molijos, nors žinojau, kad trenerė tuoj mane paskirs prie kokios grupės. Paprastai, kai treniruodavomės lauke, mokinių srautas buvo didesnis, bet dabar salėje mūsų buvo ne daugiau nei trisdešimt. Kadangi įprasto tvarkaraščio, kaip žmonių mokyklose, neturėjome, šis susirinkimas salėje galėjo reikšti dvikovų tikimybę.

-Ar tai mūsų naujas treneris?- nejučia susižvalgė pora merginų.

Suklususi pažvelgiau į beveik viduryje salės stovintį vyrą. Jis buvo pasirėmęs į storą, ilgą lazdą, naudojamą treniruotėms kovojant. Vyras atrodė jaunai, jam galėjo būti ne daugiau dvidešimt septynerių. Jis vilkėjo nuo galvos iki kojų juodai, o jo tankūs raudono atspalvio plaukai buvo sutaršyti tarsi po intensyvios treniruotės. Vyruko veide mirgėjo pasitikėjimo savimi šypsnis. Jis buvo savotiškai patrauklus, nors ilga nosis ir kiek siauros akys darė jį atšiauresnį.

-Prieinam arčiau,- paragino jis nesujudėdamas ir laukdamas, kada visi susirinksim. Tuomet jis nužvelgė bene kiekvieną, kiek labiau sustodamas ties merginomis.- Aš Franzas Delaberas, jūsų naujasis kovos menų mokytojas. Leidžiu kreiptis į mane vardu,- Franzas mirktelėjo kažkurios merginos pusėn. Kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad patekau į cirką.- Į Kvinsą atvykau pirmą kartą, bet, rodos, apsigyvensiu čia gana ilgam laikui. Tikiuosi sulaukti gerų pasiūlymų, ką jaunieji žvėrtakiai veikia šiame mieste.

Žvilgtelėjau į Moliją ketindama sugauti jos akyse šoką. Tačiau mergina tiesiog klausėsi mūsų naujojo trenerio. Na, taip, jei šis Franzas dėstytų tokia linkme žvėrtakių istoriją, galbūt ji tada ir pradėtų skųstis.

Norėjau prasmegti skradžiai. Nejau niekas kitas taip baisiai nereagavo į Franzą, tik aš.

Treneris dar kažką pakalbėjo visiškai beprasmiško, o tada pastatė lazdą priešais save. Pastebėjau, kaip staiga jo žvilgsnis kažką užfiksavo, o tada jo akyse blykstelėjo ryškios ugnies liepsnos. Franzas netikėtai paleido lazdą tarsi ietį tiesiai į Kasandrą. Mergina stovėjo iš mano dešinės pusės. Ji akimirksniu sugavo lazdą, kurios galas buvo per plauką nuo Kasandros veido.