Paskutinė drakonė

43 skyrius

Elektros laidai spragsėjo ir sukilusios kibirkštys nukrito ant palapinių. Šioa tuoj užsiliepsnojo. Žmonės pasitraukė iš aikštės, o karališkosios šeimos sargyba užsiėmė gaisro gesinimu. Jie ieškojo priežasties, kas sukėlė tokią elektros iškrovą.

Netoli manęs ir Oriono nutrūko vienas elektros laidas ir lyg botagas švystelėjo visai prie mūsų. Vaikinas šoktelėjo atgal stumtelėdamas ir mane. Apsidairiau aplinkui įkvėpdama šalto oro. Sargyba vedė žmones lauk į saugesnę vietą. Tikėjausi išvysti Moliją, bet srautas buvo per didelis, kad galėčiau ją surasti akimis.

-Peresėja!- netikėtai pasklido po visą aikštę Alhenos balsas.

Netrukus jos vyras irgi pradėjo šaukti mergaitę. Karališkoji sargyba tuoj suspietė į vieną būrį. Kaip tik tada pasigirdo tarsi fejerverkų sproginėjimas ir karuselės užsiliepsnojo. Plastikiniai arkliukai paskendo liepsnose.

Net iš tolo galėjau regėti išgąsčio kupiną Alhenos veidą. Moteris išlaikė sau būdingą tvirtą laikyseną ir šaltus valdovės bruožus, tačiau tai tik padėjo blaiviai vadovauti, o ne paslėpti didžiulį nerimą. Tuo metu galutinai įsitikinau, kad tai ne vien tik elektros sutrikimas.

Nejučia Orionas pašoko bėgti link karuselių man nespėjus nė susigaudyti.

-Palauk!- šūktelėjau jam pavymui, bet nepuoliau paskui.

Prikandusi lūpą mėčiausi nesuvokdama, kas vyksta. Visgi kaip tik tada pamačiau, kaip Savijus paskui save tempia Moliją. Mergina atrodė išsiblaškiusi, tikriausiai ieškojo manęs, nes kai priėjau prie jų, ji lengvai atsiduso.

-Einu pažiūrėsiu, kas ten vyksta,- tariau, nors tikrai žinojau, kad Alhenai dabar manęs mažiausiai reikia.

-Jie susitvarkys, geriau eime iš čia,- susikrimto Molija žvelgdama į mane sunerimusiu žvilgsniu. Ji irgi kažką nujautė.

Papurčiau galvą ir žvilgtelėjau degančių karuselių pusėn. Tuomet atsisukau į Savijų ir įrėmiau į jį rimtą žvilgsnį.

-Išvesk ją saugiai iš čia,- ištariau.

Tikriausiai kartu su šiai žodžiais daviau ir palaiminimą. Nežinau, ar Molija prašytų mano patarimo, ar nuomonės, bet jei ji norėtų žinoti, tai palaikau ją. Savijus jai būtų tinkamas vaikinas, kadangi, nepaisant keleto grifoniškų bruožų, jis puikus karys ir turi daugiau geraširdiškumo nei jo pusseserė.

Galiausiai pasitraukiau nuo jų ir nubėgau prie degančių karuselių. Sargybiniai užgesino gaisrą, tačiau sąmyšis vis dar vyko. Orionas atsisuko į mane, kai priėjau arčiau. Vis dėlto jis tikėjosi, kad ateisiu.

-Peresėja kažkur pradingo,- pasakė jis.- Ji buvo kartu su seneliu, bet pasipylus žiežirboms iš karuselės, Peresėja pasitraukė į šoną ir dabar niekas jos neranda.

Suvokiau ir svarbiausia jaučiau, kad Orionas tiesiog dega viduje iš noro sustatyti viską į vietas, tačiau yra supančiotas. Dėl negalėjimo susijungti su teria jis prarado galimybę naudotis visomis elfaro galimybės, įskaitant ir kito elfaro pajutimą. Tai buvo kur kas stipresnis jausmas nei kito žvėrtakio jutimas. Taip, kaip aš galėčiau jausti saviškius, tačiau ši proga man niekada nepasitaikys. Visgi Orionas tiesiog stebėjo kaip sargybiniai pasiskirsto apieškoti teritoriją, o iš jo susikaupusios veido minos galėjau spėti, kad jis svarsto, ar prisijungti prie sargybos.

Jau ketinau jam pritarti ir priminti, kad vis dėlto jis tebėra karališkosios sargybos dalis, tačiau netikėtai iš šešėlių išniro žmogysta ir apglėbė aplink kaklą vieną karį, kuris stovėjo eilėje prie kitų sargybinių už Alhenos ir jos vyro. Iš pradžių pamaniau, kad tik aš viena pastebėjau, kaip vyrą kažkas trūktelėjo atgal ir nenatūraliai pasuko galvą, bet kai karys suglebo ant žemės be jokių gyvybės požymių, visi pašoko į gynybinę poziciją.

Tuomet iš tamsos išniro ir kitos žmogystos. Vieni nušoko nuo medžių tiesiai ant sargybinių, kitos išpuolė iš visų pusių ir vikriai apspito karius. Užklupti nepasiruošę kariai tuoj suglebdavo ant žemės, o kiti sugebėjo gintis. Užpuolikai slėpė savo veidus tamsiuose tarsi ninzių uždangaluose, o jų kovos būdas rodė, kad jie gerai ištreniruoti žvėrtakiai.

Mačiau, kaip Alheną ir jos vyrą apsupo kariai išsitraukę savo kardus ar lankus. Užpuolikų tarsi daugėjo, o gal tiesiog jie judėjo labai sparčiai ir vis guldė sargybą. Pati atsargiai traukdamasi nuo puolimo zonos bandžiau įžvelgti, kas tie iš tamsumų išlindę žvėrtakiai. Jų taktika visai nepriminė to, ko mus mokė akademijoje, tačiau tuo pačiu tai buvo labai panašu. Tik ninzės taikydavosi greitu puolimu iškart atimant priešininko gyvybę.

Nejučia mano akiratyje atsirado ir Kasandra su savo vaikinu. Ji puolė padėti kitiems kariams. Mergina atsidūrė dvikovoje su vienu užpuoliku. Mano raumenys sukrutėjo pasiruošdami, tačiau man neprireikė eiti į pagalbą, nes grifonė susidorojo su žvėrtakiu ir nubėgo prie kitų. Tuomet pasisukau į Oriono pusę, tačiau vaikinas buvo atsitraukęs. Jis ėjo link karališkosios šeimos, kai staiga viena ninzė pastojo jam kelią. Spėjau tik kvėptelėti, kai žvėrtakis šoko ant Oriono. Mano klyksmas užstrigo gerklėje, puoliau bėgti, bet netikėtai vaikinas pasilenkė ir sugriebęs ninzę pakarpos pervertė ją per save. Atsitokėjau išleisdama iš savęs visą mano širdį užgulusį siaubą. Orionas daug treniravosi ne taip kaip aš, todėl ir be terios jis sugebėjo kautis.

Visgi man nepasisekė išvengti užpuolimo. Priešais mane iššoko žvėrtakis. Kaip tik tada mano išsigandęs žvilgsnis susidūrė su jo žalsvai gelsvomis akimis. Įprastai mano jausmas dėl kito žvėrtakio buvo gana silpnas ir neišlavintas, tačiau kai užpuolikas buvo taip arti manęs ir žiūrėjo į mane kraujo ištroškusiomis akimis, suvokiau, kad tai buvo bouda. Boudos buvo panašūs į hienas, bet labiau iš elgesio, nes neturėjo virsmo. Tai buvo žvėrtakių mažuma, kuri dažniausiai lindėdavo patamsiuose ir buvo visiška kumihų priešingybė. Net nežinojau, ar Kvinse vis dar yra boudų, nes jie mėgdavo emigruoti į kitus miestus, kai ankstieji atsibosdavo. Tačiau aiškiai pajaučiau, kad visi užpuolikai buvo boudos.

Ir šis bouda ketino perrėžti mano gerklę ilgais pageltusiais nagais. Jis pakėlė ranką taikydamasis į kaklą. Instinktyviai susigūžiau, tačiau tuo pačiu manyje tarsi užsidegė teria ir aš akimirksniu įgavau doragonės pavidalą. Nors jis nebuvo pilnas - mano oda tik vietomis pasidengė žaliais žvynais, kurie turėjo violetinį ir raudoną atspalvį - mano akys suspindo sidabrine spalva, o delnuose suliepsnojo laukinė ugnis. Tuo metu iškėliau krūtinę jausdama savo kūne tvyrančią galią ir aršiai pažiūrėjau į boudą, tarsi parodydama, kad esu pasirengusi kautis. Visgi, didžiulei mano nuostabai, bouda sustingo. Bet ne dėl to, jog išsigando mano virsmo. Žvėrtakis tarsi atpažinęs, kas aš tiesų, sudvejojo dėl puolimo. Bouda atsitiesė nuleisdamas ranką ir šiek tiek patraukęs uždangalą nuo lūpų užvertė galvą ir sukaukė. Taip jis davė ženklą saviškiams trauktis, nes netrukus visi boudos išsilakstė į savas puses. Jie pradingo lyg vandeniu užgesinta ugnis. Taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.

Žinoma, tai ne aš nutraukiau puolimą. Galėčiau tuo didžiuotis, jei pati suprasčiau, kas ką tik nutiko. Boudos nebuvo bailiai, bet tikrai ir ne kariai. O tuo labiau nebuvo taip, kad jie išsigąstų doragono ar sutriktų jį išvydę. Galbūt tai tebuvo sutapimas ir jiems jau buvo metas trauktis, bet giliai viduje man piršosi kitokia mintis.

Visgi turėjau pabusti iš gilaus apmąstymo. Išgirdau Peresėjos vardą. Rodos, jie surado mergaitę, tačiau ties tuo niekas nesibaigė.

Iškvėpiau šiltą orą, kuris tuoj pavirto garais. Atrodė, kad girdžiu vien tik savo krūtinėje besidaužančią širdį, o visi kiti garsai buvo tik aidas. Regėjau, kaip vienas karys parneša Peresėją ant rankų. Alhena pripuolė prie jos ir priglaudė mergaitės galvą sau prie krūtinės. Manęs nebūtų prileidę arčiau, kad galėčiau sužinoti, kas vyksta. Visgi mane kankino negeras jausmas. Ir, rodos, žinojau, kas jį sukėlė.