Aš pamačiau vasarą, ji pamatė mane.
Aš ją vijausi, o ji liko sapne.
Atsikėlusi sėdėjau jos balkone
Ir klausiausi garsų perone.
Metų laikai traukiniais skubėjo,
Bet pasilikt pas mane nežadėjo.
Likus viena aš neliūdėjau.
Įsėdau į traukinį ir nuriedėjau.
Lėkiau pro sniegą ir pūšynus.
Regėjau pilkus ir plynus laukus.
Pamačiusi upę aš sukrutau,
Kad vasara čia, iškart supratau.
Deja, kad ir kaip šilta buvo.
Saulė kuteno, jos spindulių kliuvo.
Bet greitai aš supratau,
Kad laimės čia neradau.
Atsiprašiusi vasaros, kad ją sutrugdžiau,
Nuleidau galvą, nes ją palikau.
Tada sėdus į traukinį namo grįžau,
Ir balkone sėdėdama džiaugsmą laikiau.
YOU ARE READING
Žiemos Eilės
PoetryEilėraščiai čia nesulaukia didelio skaitomumo, bet pati juos skaitau. Pradėjau rašyti juos dar pradinėse klasėse. Turiu keletą sąsiuvinių, bet juos pildau retai. Dažnai eiles rašau kokios knygos kamputyje, ar popieriaus lapelyje. Jie visada pasimeta...
