Kaskart eidama gatve,
Matydama važiuojančias mašinas,
Būdama pilkam mieste
Aš noriu uždusti.
Noriu iš šio tvankaus pasaulio,
Lyg iš sapno pabusti.
Niekas nežino to jausmo,
Kai eidama taku nori nukristi.
Nenori suprasti to neaiškaus geismo,
Kai žvelgi į bedugnę.
Aš mėgstu sėdėti lauke
Ir apsimesti, kad nejaučiu šalčio.
Tai jausmas, kai negali pakelti nieko,
Tad renkiesi viską paleisti.
Ir jei tau nepavyks ir tu grįši namo,
Tai vadinasi tu bijai visko netekti.
Jei kas kada supras šias eiles,
O pajutęs tai, ką jaučiu aš,
Liūdnas susimąstys,
Ir laimę netoliese išvys.
STAI LEGGENDO
Žiemos Eilės
PoesiaEilėraščiai čia nesulaukia didelio skaitomumo, bet pati juos skaitau. Pradėjau rašyti juos dar pradinėse klasėse. Turiu keletą sąsiuvinių, bet juos pildau retai. Dažnai eiles rašau kokios knygos kamputyje, ar popieriaus lapelyje. Jie visada pasimeta...
