Dar 40 jaunų karininkų, tokių kaip pats aš, sėdi tame pačiame lėktuve su dideliais norais pakeisti pasaulį, gal būt net jį kažkiek paversti geresniu, be tokio smurto ir žiaurumo, be bereikšmių mirčių ir grąsinimų, kad būsime visi nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Mums nusileidus Irake buvo kaip keista ramu, jokių sprogimų ar irakiečių riksmų.
Tyla prieš audrą.
Žmonės atsargiai, bet naudodamiesi proga vaikščiojo po miestą iš kurio mano akimis liko tik griuvėsiai, vaikai spardė apsilupusį futbolo kamuolį, kuris tikriausiai buvo vienintelė jų pramoga.
Visi pamatę, kad atvyko naujas eilinių būrys stebėjo su didele viltimi, kad mes jau čia kažką pakeisime ir jiems nereikės gyventi amžinoje baimėje.
