Sanderis su velniu (ON HOLD)

Ketvirtas skyrius' // Labas rytas 1/2

Labas rytas - nei labas, nei rytas. Aš kačiukas o jis mane išgelbėja. Namai, tai aišku milžiniški. O man duoda kambarį prie pat jo. 

Daina : Shawn Mendes - Stitches

-><><><><><><><><><-

Turiu atsikelti vidury nakties. Pamatyti savo namuose gaisrą ir šokti su savo kačiuko pižama pro langą. 

*** *** *** *** ***

Stoviu, šalu ir rėkiu ant savo brolio kuris yra toks kvailas, kad sugebėjo sukelti didžiulį gaisrą namuose. Taigi, kur mes gyvensim?

Nežinau. 

Kur mano mama?

Nežinau!

Kasparas visiškai nebesiklausydamas manęs nueina savais keliais. Lieku stovėti viena kaip idiotė, tarp daugybės kaimynų kurie tesugeba prieiti ir pasakyti užuojautos žodžius. Trinu rankas, kad palaikyčiau bent jau tokią šilumą. 

"Oho, keik šviesų. Kas čia nutiko kačiuk?" tik ne tai, jo čia tereikia. Lukas Dilaurentė, atskuba į pagalbą. Ponios ir ponai, įteikime jam, kaip pačiam įkyriausiam žmogui statutėlę. Nors, gi jis jų turi milijonus. 

"Ko čia tau reikia?" atsisuku į Luką "Nori pasikepti zefyrų ar mane įstumti į ugnį. Nes tam neprieštaraučiau. Bent nereikėtų čia stovėti ir... ką tu?..." man bemurmant ir besakant dėl kokios pačios keisčiausios priežasties Dilaurentė yra čia, jis uždeda man ant pečių savo megztinį.

"Zefyrai būtų neblogai, bet verčiau nueik pas savo mamą." kodėl jis taip.... elgiasi? Ar jis neturėtų pykti ant manęs, kad jam trenkiau?

"Mano mama? Ar ji čia? Tu ją matei? Kur ji?" mano ašarotos akys išsiplėtė išgirdus Luko žodžius.

"Mes atvažiavome iš tėčio biuro. Išgirdome apie gaisrą šioje gatvėje ir tavo mama... na ji. Manau ji jau turėjo būti grįžusi namo, argi?" keistą grimasą sekundei nutaisė Lukas ir tesė kalbą "Taigi, tavo mama yra su mano tėčiu, kalbasi su policininkais. Nueik pas ją, ji atrodo ganėtinai sutrikusi kas čia nutiko" 

"Ammh, gerai." pasiėmiau už megztinio kampučių " ačiū už... ačiū už megztinį." pažvelgiau jam prieš nueinant pas mamą į akis. Ir manau, kad tai buvo pats blogiausias dalykas planetoje, kurį galėjau padaryti.

Susiradau mamą, atsiklausiau moralą, kuris žinoma net ne man turėjo būti skirtas, bet ką gi. Mama sugalvojo, kad man vistiek teks eiti į mokyklą ir beabejo mes gyvensim pas kažkokią bobutę su šimtais kačių. Neturiu nieko prieš kates. Bet... 

"Kodėl pas ponią Grigov? Galite pasilikti pas mus porai savaičių, kol susitvarkysit namus." pasiūlė mamos bosas ir kitaip - Luko tėtis. 

"Ką? Ne, ne. Nereikia vargintis. Nenorėtume jum būti našta." mama? tu rimtai? o poniai Grigov mes kas, ne našta?? 

Pajutau staigią šilumą iš už nugaros. Tuo pačiu, kažkas- Lukas mane apkabino iš nugaros. Bandžiau išsilaisvinti, bet velniūkštis pašnibždėjo tyliai "Nepabėgsi kačiuk, įkliuvai"

"Tėti, tai puiki idėja, mes su Heile esam geri draugai. Tai būtų tiesiog puiku." ką???? geri draugai? Lukai, aš tave užmušiu, o tada.. nežinau. Bet dieve brangus, tik ne tai. Ką jis kalba?!

"Na, gerai. Bet mes tikrai nebūsime jum našta?" mama paklausė, akimis ieškodama Kasparo. Ir beje, kur Kasparas dingo. Prakeiktasis. 

" Ne, tikrai ne. Manau, mes puikiai sutarsim. Dabar tereikia surasti tavo sūnų. Heile, ar nematei jo?"

-><><><><><><><><><-

*anonimė

Votinkit ir komentuokit. <3