Labas rytas - nei labas, nei rytas. Aš kačiukas o jis mane išgelbėja. Namai, tai aišku milžiniški. O man duoda kambarį prie pat jo.
Daina : Shawn Mendes - Stitches
-><><><><><><><><><-
Taip, mačiau jį kažkur... Mačiau jo nugarą. Kai jis paliko mane vieną šitam šurmuly.
Žinoma to nesakiau. To jau būtų perdaug. Iš tiesų nieko nesakiau. Nes to ir nereikėjo. Mama pati pamatė brolį rūkantį su draugais už keletos namų. Kaip nekeista, ji nieko jam nesakė. Tik pasiūlė mum jau dabar įsikurti. Gi man rytoj į mokykla. Taip, taip...
*** *** *** *** ***
Kelias į Dilaurenčių namus buvo viena didelė kankynė.Lukas visą kelią žiūrėjo į mane susiraukęs. Nežinau kas jam užėjo. O gal ir žinau, tik niekad nepagalvojau, kad tai tikra tiesa. Mano brangų Lukutį apsėdo velnias. Ak, minutėle... Jis ir yra žeme vaikštantis velnias.
Atvažiavome, išlipome ir man nespėjus įkvėpti oro, mama mane nusitempė kiek toleliau nuo šetono ir jo vaiko.
-Dabar klausykis. Tu mažoji padauža. Nesijausk čia kaip namuose. Neatsikalbinėk nei prieš mane, nei prieš poną Dilaurentį. Aišku? Tikiuosi, kad taip.- baigusi kalbėti, mama nutaisė malonią šypseną, apsisuko ir patraukė kalbėtis su Luko tėčiu.
Tuo tarpu, aš stovėjau vietoje, lyg būčiau pašauta tiesiai į širdį. Iš pradžių pagalvojau, kad lyja, bet susivokiau, kad čia tiesiog mano ašaros. Nusivaliau jas, dar prieš kažkam pamatant. Buvau šoko būsenoje. Nesitikėjau, kad mama manim visiškai nepasitiki, ir...
- Ei keistuole! Eik į vidų, o dar sušalsi.- nežinau ar aš katik girdėjau Luką tai sakant, ar tiesiog man jau vaidenasi.
- Heile, pogalais! Nustok būti vaikas, tuojau pradės lyti, o tu ten stovi kai pabučiuota.- kad ir norėjau eiti, negalėjau. Negalėjau pajudinti nei rankos, nusišluostyti ašarom.- Heile, neversk manęs tave nešti. Nes aš to tikrai nedarysiu...- dabar girdėjau, po mažu, lietaus lašelius krentančius ant asfaltuoto kelio. Taip pat girdėjau kažką ateinant. Bet ką dariau, tai užsimerkiau.- Heile Orman. Ko pogalais tu čia stovi? Kas tau... pala. Čia tu verki, ar...?- iš balso galėjau įsivaizduoti Luko veido išraišką. Suraukta kakta, smerkiančios akys ir suspaustos lūpos, bijančios pasakyti kažką įžeidžiančio.
- Katinėli, kas nutiko?- pramerkiau akis ir prisiekiu kuom tik galiu. Aš mačiau Luko akyse skausmą. Negalėjau patikėti savo akimis. Ar aš jam rūpiu? Ar jis vis dėl to turi širdį? Ar jam čia tiesiog žaidimas?
Mano klausimai netrukus buvo atsakyti šiltu apkabinimu. Atiduočiau viską pasaulyje, kad tik galėčiau taip stovėti amžinai. Jo glėbyje. Įkvėpiau jo brangių kvepalų ir mėtinės gumos mišinio. Mėgavausi kiekviena sekunde, to net nepastebėdama. Pasistiebiau ir apkabinau atgal per pečius. Apglėbiau jį taip stipriai, lyg tai būtų paskutinis kartas mums bebūnant kartu.
Na, iš dalies tai ir buvo paskutinis kartas, kai mačiau Luką Dilaurentį. Nes tik atsidarius Dilaurenčių "vilos" durim, pasirodė mano mama su pykčio ir pagiežos perpildytom akim.
Pasitraukiau nuo Luko, nusivaliau ašaras ir nuleidusi galvą nuėjau link mamos.
- Nesitikėjau to iš tavęs. Dabar staigiai lipi viršun ir į kambarį.- mamos balso tonas, man priminė kai ką. Bet pasilikau tai savyje.
Apėjau mamą ir bandžiau atrasti laiptus viršun. Po minutės ar dviejų suradau laiptus. Bet tai nė kiek nepadėjo. Nes šie namai turėjo daugiau nei 10 kambarių. Man begalvojant pasirodė ponas Dilaurentis.
- Na mieloji, eikš. Parodysiu kur tu miegosi.- jo tvirtas bet malonus balsas buvo šiokie tokie vaistai. Nusekiau jį iki koridoriaus galo.- Taigi, tavo bus čia, prie pat Luko. Jei nori žinoti...Na gerai, paliksiu tave apsiprasti. Tik nepamiršk vieno. Jauskis kaip namuose. Labanakt Heile.
-Labanakt...- užėjau į kambarį ir įšokau į lovą. Norėjau kuo greičiau užmigti. Bet viena mintis tiesiog nėjo man iš galvos.
Kodėl dėl dievo meilės aš turiu gyventi šalia Luko. Kai šiuose namuose daugiau kambarių nei galima įsivaizduoti.
-><><><><><><><><><-
Taigi, noriu atsiprašyti, kad nekėliau šios ir kitų knygos dalių. Priežastis yra ta, kad kai mano kompiuterį tvarkė. Išsitrynė visos knygos turimos dalys. Visa informacija.
Tai va. Jei sugebėsiu atkursiu šią dviejų idiotų istoriją.
*anonimė
Votinkit ir komentuokit. <3
YOU ARE READING
Sanderis su velniu (ON HOLD)
Short StoryVieną kartą, Bričmonto miestelyje... nutiko stebuklingas dalykas. Aš Heilė Orman, mokytojų ir tėvų numylėtinė užstrigau mokyklos bibliotekoje su Luku Dilaurente, kitaip vadinamu - karštuoliu sportininku, turčiumi, na ir taip toliau... bet aš asmeni...