3 months // L.T // #2015 // #2016 // LTU // ✔

15 (Louis turi paslapčių?!?)

LOUIS TURI PASLAPČIŲ?!?

HAZEL
Pramerkusi akis prieš save išvydau Louis veidą.
-Shh.-Pridėjęs pirštą prie lūpų sukuždėjo.-Kelkis, jau važiuojam.
Išlipau iš lovos, persirengiau švariais rūbais, Louis jau buvo sunešęs mano daiktus į automobilį. Išėjau iš savo kambario ir tyliai palikau namą. Įsėdau į automobilį ir mes išvažiavome.
Važiavome visiškoje tyloje, galėjau girdėti savo širdies plakimą. Staiga užplūdo jausmų banga, supratau, jog liko vos vienas mėnesis kartu su Louis. Skruostu nuriedėjo ašara, staigiai ją nubraukiau. Louis buvo toks ramus. Net neisitempęs, toks jausmas, kad jam visiškai nesvarbu.
-Louis?
-Taip?-Atsisuko trumpam į mane.
-Prižadėk, kad mums niekas niekas netrugdys.-Pasakiau jam.
-Prižadu. Visi kiti draugai, šeimiškiai, pažįstami bus ignoruojami.-Pasakė ir aš nusišypsojau.
-Ačiū tau.-Pasilenkusi arčiau jo pakštelėjau jam į žandą.
Toliau visą kelią buvo tyla. Po valandos mes jau stovėjome vietoje. Buvome prie gražaus namuko, šalia jo buvo milžiniškas ežeras, nuostabus laukas, miškelis, aplink augo įvairios gėlės. Tiesiog nuostabu.
-Čia taip gražu.-Išlipusi iš automobilio pasakiau.
-Žinau. Čia augau visą vaikystę. Beveik.-Nusijuokė jis.
-Tikrai?
-Aha. Žinoma iki dabar čia važinėjau, tačiau jau nebe su tuo draugu, jis nebegyvena čia. Na kalbu apie tą draugą, kuriam priklauso šis namukas.
-O kur jis?-Paklausiau.
-Jis su šeima išvažiavo gyventi į kitą šalį, prieš du metus maždaug, nuo to laiko čia atvažiuodavau tik tam, kad prisiminti viską ką su juo čia veikiau.
-Vadinasi jus buvot geriausi draugai.
-Taip. Mes buvom beveik broliai.
-Tikros draugystės taip ir vystosi.-Šyptelėjau. Jis taip pat nusišypsojo.
-Tai eime į vidu? Ko čia mes stovim.-Nusijuokė jis.
-Ah taip. Eime. Užsikalbėjom.-Nusijuokiau ir aš.
Inešėm daiktus į vidu. Čia buvo dar gražiau. Įsikūrėm viename iš kambarių.
-Klausyk, gal tu alkana?
-Iš dalies taip. Likau be pusryčiu.-Nusijuokiau.
-Ah taip. Juk „pagrobiau tave".-Nusijuokė parodydamas kabutęs. Nusijuokiau ir aš.-Eime į virtuvę.-Mostelėjo ranka, priėjau prie jo, apsikabinau ranka jo liemenį ir mes pajudėjome link virtuvės. Jis pasodino mane už stalo, o pats nuėjo gaminti maistą. Stebėjau jį ir mąsčiau, kas bus, kai jo nebeliks? Aš palūšių galutinai... Manęs juk universitetas laukia. Nauji mokslo metai, nauja mokykla. Maniau mes kartu eisim į tą naująją mokyklą, tačiau viskas sukasi kita linkme. Yra minusu, yra ir pliusu. Vienas iš minusiu yra, kad jis mirs. Net keistą sakyti, kad jis mirs. Pliusas, kad galėsiu mokytis universitete kartu su kitais. Bet minusas, kad ten nebus Louis. Dieve man nuo tokiu apmąstymų net galva įsiskaudo.
Štai dar vienas prisiminimas, kaip aš susipažinau su Louis: Aš buvau velniškai girta, pamenu tą vakarą, sutikau ji lauke mes pradėjom šnekėtis ir jis pasiūlė parvežti mane namo, tačiau aš užmigau ir jis parsivežė mane pas save. Kitą ryta pabudusi nesupratau, kur esu, tada jis užėjo į kambarį ir mes pradėjome šnekėtis: „-O. Tu jau pabudai. Atleisk, galbūt tau atrodo, kad aš koks maniakas ir panašiai, bet tu vakar buvai labai girta, aš pasisiūliau tave parvežti namo, bet tu užmigai man ant rankų, kai nešiau tave į automobilį.-Išpylė jis. Aš sumikčiojau.-Oh atleisk, aš tau dar neprisistačiau, aš Louis.-Pasakė jis.
-H..Holly.-Pasakiau. Galbūt jam nereikėtų žinoti mano tikrojo vardo.
-Malonu susipažinti, o dabar kelkis parvešiu tave namo. Nes aš. Na turiu. Žinai. Reikalu.-Kalbėjo jis kažkaip keistai ir vis sukiojosi į šonus, lyg nenorėdamas pažvelgti į mane." Net sukikenau. Paskui prisiminiau, kaip jis mane višta pavadino, kaip aš pykau ant jo dėl smulkmenų. Arba kai abu palapinėje miegojome. Visi šitie prisiminimai, tik liks prisiminimais. Tada staiga kažkas mane papurtė.
-Louis!-Išsigandusi pasakiau.
-Atleisk. Tiesiog tu žiūrėjai į vieną tašką ir šypsojaisi.-Nusijuokė jis.-Atrodė tikrai labai keistai.
-Atrodžiau, kaip beprotė.-Nusijuokiau.-Tiesiog prisiminiau kelis dalykus su tavimi.
-O, miela.-Nusišypsojo.-Valgyk.-Galva mostelėjo į maistą šalia manęs.
-Aha.-Pasakiau ir pasiėmiau šakutę. Mane tiesiog kankino vienas dalykas, kurio bijojau pas jį paklausti, kas per svarbus reikalai pas jį yra? Kiek prisimenu jis dėl jų mane net kelis kartus yra palikęs ir išvažiavęs. Galbūt atidėsiu šį klausimą, nes bijau sugadinti jo nuotaika.
-Ką veiksime visą dieną?-Paklausiau.
-Aš manau galėsime nueiti į baseiną, galbūt pažaisti futbolą, tada manau galėsim eiti pasivaiksčioti. Ir tada grišim, ir eisim miegot, arba prieš tai kokį filmą pažiūrėsim.-Išdėstė jis.
-Gerai. Skamba įdomiai.-Nusišypsojau ir valgiau toliau, buvo skanu.
Kai pavalgėme, aš sunešiau indus į kriauklę ir pradėjau plauti, o per šį laiką Louis sakė patikrins baseiną. Staiga suvibravo Louis telefonas, aš prišokau prie jo, jame švietė vardas „Bosas". Išgirdusi jo žingsnius apsimečiau, kad toliau plaunu indus, jis priėjęs prie manęs pakštelėjo į žandą ir nuėjo prie telefono, tačiau numetė ragelį ir padėjo telefona į vietą.
-Kas skambino?-Paklausiau.
-Šis bei tas. Nesvarbus asmuo. Pameni, mums niekas netrugdo.-Pasakė jis.-Be to, baseinas sutvarkytas, galime eiti.-Pasakė šyptelėdamas.
-Gerai, tuoj baigiu.-Pasakiau baigdama plauti indus, nusišluosčiau rankas ir pajudėjau link kambario.
-Kur eini?-Paklausė jis.
-Bikini užsidėsiu aš greit.-Pasakiau ir nubėgau į viršu.