3 months // L.T // #2015 // #2016 // LTU // ✔

20 (Jis mirė)

JIS MIRĖ

HAZEL

Rytas po vakarėlio buvo tiesiog siaubingas. Pabudau pati pirma. Atėjusi į virtuvę ieškoti vaistų išsigandau. Aplink buvo pilna šiukšliu ir miegančių žmonių. Buvo tiesiog baisu žiūrėti. Apėjau aplink šiukšles ir žmones iki spintelių virtuvėj. Suradusi aspiriną išgėriau jį. Grįžau atgal į svetainę. Radau maišą į kurį galėsių rinkti šiukšles ir pradėjsu tvarkymą. Rinkau šiukšles iš visur, kai vakar šventėm atrodo buvo mažiau šiukšlių.
-Mhmm....-Išgirdau kažkieno inkštimą. Pasukau galvą ten iš kur sklido garsas ir pamačiau judantį Liam.
-Labas rytas girtuokli.-Pasakiau jam.
-Koks čia rytas, kai viską skauda.-Nusijuokė jis.
-Žinau. Ne koks jausmas.-Nusijuokiau. Jis atsisėdo ant sofos ir apsižvalgė.
-Rodos buvo nedaug žmonių, o toks jausmas, kad čia kiaulės lankėsi.-Pasakė jis nusijuomdamas.
-Žinau ir kaip visada man tvarkyti, nes Louis dar ilgai miegos, kaip visada.
-Aš padėsiu tau.-Pasakė šyptelėdamas jis.
-Gali nesivarginti, galiu ir pati.-Šyptelėjau.
-Aš padėsiu.-Pasakė užsispyręs ir paėmęs iš manęs maišą, taip pat pradėjo rinkti šiukšles.
Kol jis tvarkė svetainę, aš nuėjau aptvarkyti virtuvę. Pradėjau plauti indus ir mąsčiau kiek dar liko Louis. Kiek laiko jis dar bus šalia? Ką aš darysių, kai jo nebebus? Galbūt išvykti iš miestelio? Kur nors toli? Kur manęs niekas nerastu. Taip. Tikrai, būtent tai ir padarysių. Išvyksių iš miestelio ir pradėsiu naują gyvenimą.
-Svetainė švari nuo šiukšlių, beliko viską išplauti. Man reikia kibiro su vandenių ir skudurėlio.-Pasakė atėjęs į virtuvę Liam.
-Am.. Luktelk.-Radau kibirą ir įpiliau į jį vandens. Padaviau kibirą Liam ir suradusi skudurą, taip pat daviau jam. Jis mielai nusušypsojo man ir išėjo. Aš kaip tik baigiau plauti indus. Tada išvaliau visus purvus nuo stalo ir spintelių. Paskui išploviau grindis ir virtuvė jau buvo švari.
Atėjau las Liam, jis kaip tik baiginėjo plauti grindis.
-Ačiū tau. Labai pagelbėjai.-Šyptelėjau jam. Jis pakėlė galvą į mane.
-Tai niekis ką sugebu padaryti.-Šyptelėjo jis atgal. Pastebėjau, kad visi pradėjo busti. Visi išėjo iskirus Liam ir Grace. Visi kiti norėjo namo. Buvau nustebusi, nes visi pabudo, o Louis ne.
-Aš einu trumpam pas Louis. Jus pabukit čia jei norit.-Pasakiau.
-Taip. Žinoma.
Aš greitai laiptais užbėgau į viršu. Įėjau į mūsų kambarį.
-Labas rytas miegaliau.-Pasakiau atitraukdama užuolaidas.-Louis.-Priėjau ir pajudinau jį. Jis visiškai nejudėjo ir buvo išbalęs. Paliečiau jo ranką, ji buvo lyg ledas.-Louis.-Jutau besikaupiančias ašaras.-Louis.-Judinau, bet jis nejudėjo. Visiškai.-Louis!-Ryktelėjau ir kukčiojau. Jis nepabudo.-Graceee!!!!!!-Sukukčiojau per namą. Apsikabinau jį ir kukčiojau. Jį įbėgo į kambarį.
-O Dieve.-Išgąstingu balsu pasakė ji.
-Skambink greitaijai.-Pasakiau ir kukčiojau apsikabinusi jį.
Girdėjau, kaip ji kviečia greitąją, bet dabar man svarbiausia buvo Louis. Ašaros riedėjo mano skruostais nesustodamos. Jis mirė. Jis mirė!
-Greitoji jau važiuoja.-Pasakė Grace drebančiu balsu.
-Grace, kodėl mūsų kieme stovi greitoji?-Įėjęs į kambarį pasakė Liam. Kai pamatė mane kukčiojančia jis užtilo ir jo veidas staigiai persimainė. Grace pasitiko greitąją ir atvedė čia. Jie mane tiesiog atplėšė nuo jo ir išvežė jį. Prieš tai pasakydami, kad padaris viską ką gali. Jie jau nebepadarys nieko. Jis mirė ir aš praradau jį amžiams.
Po valandos į namelį atvažiavo Bella. Visi like padėjo man susikrauti mano ir Louis  daiktus. Ir vėl viskas pasikeis. Viskas. Turiu omeny apsoliučiai viskas, kardinaliai. Net nežinau kiek dar aš ištversiu. Man užteko mamos mirties, o dabar dar Louis mirtis. Gyvenimas kažką gydo, o mane tik skriaudžia.
Bella parvežė mane namo. Padėjo sunešti daiktus ir pasakiau, kad paliktu mane vieną, ir užsirakinau savo kambaryje. Visą dieną aš tiesiog verkiau, žiūrėjau mūsų nuotraukas, įvairius video, kuriuos kartu padarėm ir t.t.
Prieš valandą sužinojau iš Grace, kad jau rytoj galėsim pasiimtu kūną iš morgo. Bella išnuomojo man suknelę rytdienai ir atnešė į kambarį.
-Kaip tu?-Paklausė jis užėjusi.
-Kaip tu manai?-Pakėliau užsiverkusias akis nuo kompiuterio.
-Žinau, kad tau sunku. Aš turėjau daug netekčiu, bet ištvėriau.-Prisėdo ji kojugalį.
-Aš ne tokia, kaip tu... Esu silpna.
-Ne.-Paprieštaravo ji man.-Tu esi Hazel. Esi mano kraujas, tu privalai išlikti stipri.-Paglostė mano kelį.-Tu tiesiog privalai. Supratai?
-Ne...
-Taip!-Garsiau pasakė.-Jei bandysi pabaigti savo gyvenimą, tu tikrai žinai apie ką aš..
-Nebuvo net minties tokios. Nesijaudink. Aš pasistenksiu ištverti.
-Mes visi būsim šalia, kad ir kas benutiktu. Tu turi mane, Grace ir daug kitų draugų. Ištversi, tai. Jis buvo ne pirmas ir ne paskutinis tavo vaikinas.
-Žinau. Viskas gerai. Aš tiesiog noriu būti viena. Prašau išeik.
-Gerai. Jei ko prireiks kviesk.-Pasakė ji atsistodama. Pabučiavo mano kaktą ir išėjo.
Padėjau kompiuterį ant naktinio stalelio. Kritau į patalus ir visą naktį verkiau. Tik paryčiais užmigau. Viskas labai greit prasidėjo, tačiau viskas taip pat greitai ir baigėsi.