Deviliana [Lietuvių k.]

Po vienos dienos

Ryte man ir Sally teko grįžti į savo butą. Pravėrę duris tikėjomės išvysti kažką neįprasto, bet... butas kaip butas, kokį palikome, tokį ir radome.

Galbūt aš iš tikrųjų klydau, tai tik mitas, tiesa?

Tas klausimas man neleido nurimti iki pat studijų pabaigos šiandien. Po paskaitų susitikau su Sally, einant namo ji papasakojo apie savo naująjį pentagramos pakabuką.

- Matai, penktasis kampas žvelgia į viršų, tai apsaugos ženklas. Dar vis apima baimė dėl to kas buvo, bet pakabukas apsaugos mane... - mergina kiša man prieš nosį savo vėrinį, o aš linksiu su kiekvienu jos žodžiu.

- Viskas bus gerai, tai baigėsi. - šypteliu ir apkabinu ją per petį, - Geriau šiandien pasimokykime.

- Na jau ne! Nepriversi, šiandien aš pakviesta į pasimatymą. - Sally išsišiepė besididžiuodama savimi.

- Kas tas vargšas? - sucaksėjau liežuviu ir nusijuokiau.

- Tuoj tu vargše būsi. Tai Ronaldo, koledžo futbolininkas, kuris šiemet pelnė tris pergales. - ji prikando liežuvį nenurimdama vietoje.

- Ir leisk spėti, tu tik jam tave pakvietus į pasimatymą sužinojai kas tas futbolas? - suprunkščiau nesusivaldydama.

- Ne visai taip..- ji sukikeno trenkdama man į petį ir nubėgdama su raktu link mūsų buto durų. Artėja tikras madų šou...

^-^-^-^-^

- Paskutinė apranga, pavadinimu 'šokam į lovą'! - Sally išlindo iš kambario besijuokdama ir su aukštakulniais nukaukšėjo iki svetainės vidurio.

- Buuu! - sušukau į delnus, negalėdama žiūrėti į vos ne per matomus rūbus.

- Nebūk apsurdiška, Prada bateliai nuostabūs - rausvaplaukė pavartė akis.

- Taip, bet užsidėk ankstesnį žalsvą sijoną. - nusijuokiau įsimesdama į burną traškučių.

Jau kažkur po penkiolikos minučių ji visiškai susiruošė.

- Gerai, aš einu, nesilinksmink be manęs! - Sally šūktelėjo ir uždarė buto duris. Sėdėjau mūsų miegamajame, galvodama kas čia ne taip. Visas jos elgesys... Nors mes nesame pačios geriausios draugės, bet galiu pastebėti, kad jos išraiškos pasikeitė, reagavimas pasikeitė, o žmogus tas pats. Jos visos emocijos su aštrėjo, veidas viską išduoda. Galbūt jai dar šokas, dėl visko kas buvo. Jei man taip nutikę būtų, galbūt dar vis dabar žliumbčiau, todėl reikia nustoti jaudintis.

Staiga pasigirdo buto durų atidarymas. Taip, ji nepasikeitė, vėl kažką užmiršo.

- Parašysiu tau sms! Man būtina žinoti, kaip tau sekėsi! - šūktelėjau nuo lovos, bet pasigirdo tik stiprus durų užtrenkimas. Kas jai? Ji gal vėl supyko?

Pagriebiau telefoną ir sumaigiau jai:

"Netrankyk buto durų ;D"

Po kelių sekundžių gavau atsakymą:

"Aš išėjau ir užrakinau duris prieš penkias minutes, jau važiuoju.

P.s. tu juk žinai, kad netrankau durų."

Per kūną perėjo šiurpuliukai. Ar ji bando pajuokauti? Pašokau iš vietos ir lėtais žingsniais patraukiau prie kambario išėjimo.  Atsargiai iškišau galvą pažiūrėdama į koridorių. Jo gale sklido šviesa iš laiptinės pro pradarytas duris. Ar jos nebuvo užsitrenkusios?

- Ar čia kažkas yra? - sušukau. Aha, lyg ims ir kažkas man atsakys ' taip, aš užsukau pieno atsigerti'.

Užsitrenkiau ir prirėmiau savo kambario duris, greitai paskambindama Matt į mobilųjį.

- Sveiki, jūs paskambinote į Matt Karlail rezidenciją. Jei norite pasakyti, kad išlįsčiau iš bendrabučio, spauskite raudoną mygtuką jūsų dešinėje. Jei norite pavaišinti mane gardžia pica, palikite balso žinutę po pyptelėjimo. - jo įrašytas balsas pasigirdo, o aš tik laukiau kada jis atsilieps.

- Matt, prašau pakelk ragelį, Sally išėjo į susitikimą, o mūsų bute kažkas yra. Atvažiuok jei ga- mano žodžiai nutrūko garsiu klyktelėjimu, kadangi kambario durų rankena pradėjo judėti. Telefonas iš išgąsčio iškrito ant kilimo.

- Kas ten? - sušukau greitai, stebėdama kaip rankena juda, bet durys neprasidaro, nes užremtos kėde. Negavau jokio atsakymo, bet rankena įnirtingai pradėjo klebėti.

Mano širdis pradėjo plakti nežmonišku greičiu. Durų draskymas tai nutildavo, tai vėl prasidėdavo. pagriebiau telefoną nuo žemės, bet pokalbis jau buvo išsijungęs. Apsidairiau galvodama kuo galėčiau apsiginti, tačiau kambarys su dvejomis lovomis, tuščiu staleliu, pūkuotu kilimu ir viduryje numesta mano kuprine, negalėjo manęs apsaugoti. 

Akyse pradėjo kauptis ašaros, sumedėjusi stovėjau prie lovos žiūrėdama į telefono ekraną, jau praėjo dešimti minučių. Kažkas už durų pagaliau nutilo ilgiau nei įprastai. Nusibraukiau ašarotas akis vos išžiūrėdama šviečiantį ekraną.

Staiga didelis smūgis į duris ir kėdė nučiuožusi leido prasiverti durims.

Suklykiau negalėdama susitaikyti, kad Matt dar vis nėra, o kažkas po sekundės bus kambaryje.

- Keith? -  išsigandęs vaikino balsas nuaidėjo koridoriuje ir jis įkišo galvą į patalpą kurioje buvau. Vos pamačiusi jį pribėgau ir pasikabinusi neketinau greitai atsitraukti.

- Kas ten buvo? - paklausiau tvardydamasi nuo palengvėjimo ašarų.

- Kur? - sutrikęs paklausė.

- Už durų. Aš tau skambinau, jis nesiliovė draskęs mano durų... - sumurmėjau.

- Už durų? Nieko.  Vos išgirdęs tavo įrašomą žinutę norėjau pakelti ragelį, bet tu nutraukei pokalbį su klyksmu, iš garsų spėjau, kad numetei telefoną. Taigi aš, išsigandęs dėl tavo gyvybės, puoliau važiuoti pas tave. Atvažiavęs atėjau ir radau uždarytas buto duris, įėjau ir nieko. Tuomet pamačiau miegamojo uždaras duris, o žinau, kad tu neužsidarinėji durų, taigi pagalvojau apie blogiausią ir įsibėgėjęs iš karto trenkiausi į duris. Nesuprantu apie ką tu kalbėjai, bute ramu, viskas savo vietose... - Matt baigė pasakoti.

- Tai kas tuomet atrakino ir pateko į butą, o tuomet dar iki tau atvykstant trankė į kambario duris? - išsigandusi paklausiau.

- Manau, tai tik didelio streso padarinys, tau reikia numigti.. - vaikinas pabučiavo mano kaktą ir palydėjo prie lovos atsisėsti. - Viskas gerai, aš pabūsiu šalia, miegok.

Atsiguliau ir Matt atsisėdo šalia, laikydamas mano ranką.

Tai nebuvo stresas, tai nebuvo mano vaizduotė, aš ne beprotė.

Čia pradeda dėtis kažkas blogo.

Ir bijau, kad mes kalti dėl to.