Umbrella || m.i.

D e u x

D e u x

- Lįsk po skėčiu, stovėdama lietuje dar peršalsi.

Emanuelė lėtai pasuko galvą atgal lyg bijodama, kad vaizdas gali nuvilti, balso sukurtas vaizdinys mintyse - nepasiteisinti.

Išvydusi vaikiną, laikantį rankoje didelio skėčio kotą, rudaplaukė nespėjo nė sumirksėti, o jos galvoje jau kilo du klausimai bei vienas teiginys.

- Visų pirma, aš nestoviu lietuje. Aš bėgau, - pradėjo ji nuo teiginio, o tuomet nužvelgė akimis pašnekovą, prabilusį Prancūzijoje ne prancūziškai. Nežinia, kodėl Emą tai nustebino, nes Nica yra toks miestas, kur turistų daugiau nei vietinių gyventojų.

Vaikinas buvo patrauklus. Iš pažiūros mažai kuo skyrėsi nuo kitų gyventojų, na, nebent ryškiais veido kontūrais. Nors tokiame žmonių margumyne ir tai nebuvo naujovė.

- Arba aš labai nepastabus, arba nematau tavęs bėgant, - pašmaikštavo jis, priversdamas merginą menkai šyptelėti bei žengti arčiau jo.

Emanuelę tikrai traukė stogas virš galvos, nors jos kūnu ir taip žliaugė lietaus vanduo.

Ką blogo šis prašalaitis gali padaryti, juolab, kad lietus pylė vis smarkiau?

- Visų antra, kodėl kalbi angliškai Prancūzijoje? - ignoruodama ironišką tamsiaplaukio pastabą ėmėsi pirmojo klausimo Ema.

Vaikinas nusijuokė, nes tai jam priminė situaciją, kai kartą vienas vyriškis jo paklausė, kodėl šis rūko, tuo metu pats užtraukdamas cigaretės dūmą.

- Man ne ką mažiau įdomu būtų sužinoti tavąjį variantą, - atsakė šis. - Nagi, ar ketini taip ir stypsoti, ar pagaliau leisi man pasidalinti turimu prieglobsčiu nuo liūties?

- Ar įmanoma man dar labiau sušlapti?

- Jei taip stypsosi dar penkias minutes, tuomet permirksi iki paskutinio siūlo galo.

Kiek nenoriai rudaplaukė linktelėjo bei leido sau prieiti prie nepažįstamojo. Jai nebuvo jauku stovėti taip arti pirmą kartą regimo žmogaus ir tokioje mažoje erdvėje - juk skėtis nebuvo ištisinis.

- Kur gyveni, madame? - pasiteiravo dosnusis bendražygis, vis dar stypsodamas vietoje, kadangi nežinojo, kurion pusėn keliauti. Jam beliko viltis, kad merginos namai nėra dešimties kilometrų atstumu - ją atstumti būtų nemandagu, o ir pasiteisinti, kur tiek laiko prapuolęs, jis nebeįstengtų.

- Tiesiog eime. Aš sakysiu kryptis, - atsakė suabejojusi Emanuelė. Kaip ir pridera normaliam žmogui, ji netryško noru nepažįstamajam atskleisti savo gyvenamosios vietos. Maža kas.

Ir jie ėjo. Negalima pasakyti, kad visiškoje tyloje, nes nepaliaujamai pilantis lietus nebuvo tylenis, tačiau patys irgi žodžio nepratarė. Tik Emanuelė kartas nuo karto linktelėdavo galva į vieną ar kitą skersgatvį.

- Dėkoju už tikriausiai geranorišką pagalbą, - šyptelėjo Emanuelė jiems pasiekus akivaizdžiai ne jos namą. Tačiau mergina nusprendė rizikuoti kaimynų, o ne savo gerove.

- Ar nereikia palydėti iki durų? - mandagiai pasiteiravo tamsiaplaukis.

- Bet kokiu atveju esu šlapia, tad blogiau nebus, - gūžtelėjo bei pasitraukė iš skėčio teikiamo prieglobsčio.

Sukryžiavusi rankas ties krūtine Emanuelė nuskubėjo durų link, kurios, ačiū Dievui, nebuvo užrakintos.

Vos jai užtrenkus paskui save duris, priešais merginą išdygo pasipiktinusi bei kremu išteptu veidu moteris, privertusi Emanuelės širdį nusiristi į kulnus.

- Aš trumpam, atleiskite, madame, bet man labai reikėjo pasislėpti, - puolė teisintis mergina.

Moteriškė, sprendžiant iš gilių raukšlių kaktoje, nuolat mėgstanti raukytis dėl visokių niekų, stebėjo ją nepratardama nei žodžio. Žinoma, neilgai. Netrukus ji ėmė taip purkštauti, jog rudaplaukė spruko iš namo savo noru.

Apsidairiusi bei supratusi, kad skėčio savininkas jau patraukęs savais keliais, ji atsiduso iš palengvėjimo. Emanuelė iškėlė rankinę sau virš galvos ir nurisnojo namo.

Ji gyveno netoliese, kas iš dalies buvo gerai, o iš dalies - nelabai. Gerai todėl, nes ilgai bėgti neteko, tačiau nieko gero, kadangi ji dar kartą gali sutikti nesvetingąją moteriškę. O žvelgti į akis žmogui, į kurio namus įsibrovei vėlų vakarą ir sudrumstei ramią SPA popietę, greičiausiai, nėra labai malonu

Vos durys buvo užrakintos visais įmanomais raktais ir spynomis, mergina atsiduso iš palengvėjimo.

Tačiau palengvėjimą netrukus pakeitė kita, sąžinę piktinanti mintis.

Ji nusirengė prie kūno limpančią šlapią palaidinę. Vaikščioti pusnuogei namuose jai neatrodė nei nemalonu, nei keista. Kai gyveni vienut vienutėlis, tik ir norisi išbandyti viską, ko negali gyvendamas su šeima.

Emanuelė greitai pastvėrė savo rankinę, iš kurios žemėn nukrito ta pati juoda piniginė. Kiek dvejodama ji patikrino jos turinį. Dieve, šia suma Ema galėtų padengti visas skolas, sumokėti mokesčius už kitą mėnesį ir dar liktų!

Kaip įmanydama ji stengėsi nukreipti dėmesį nuo nelemtos odinės piniginės ir turtų, pasislėpusių tarp plonų medžiaginių skyrelių. Ema bandė prisiminti, apie ką galvojo prieš nusirengdama šlapius drabužius. Pasipiktinusi moteris ir adrenalinu plūstantis kraujas. Juodas skėtis ir geraširdis nepažįstamasis. Tuomet jai dingtelėjo, kad visgi nepaklausė jo vardo.

Nenorėdama daugiau varginti savęs mintimis, ji padėjo piniginę ant spintelės bei patraukė ieškoti maisto pustuščiame šaldytuve.

××××

Gaila, kad daugelis jūsų skaitĖ tik todėl, kad istorija su Zayn, nes vos pakeitus veikėją skaitytojai išsilakstė, tačiau dėkoju likusiems, ir būtų be galo malonu išgirsti jūsų nuomonę, mielieji:'3