Umbrella || m.i.

T r o i s

T r o i s

- Taip, tu ją nuneši ten, kur radusi, - rimtai pasakė Salomė, įsmeigusi žvilgsnį į savo draugę, krimsnojančią lūpą.

- Bet kas nors kitas gali ją rasti ir pavogti, - mėgino išsisukti rudaplaukė, barbendama pirštais į ąžuolinį stalviršį.

- Taip negalima! Galbūt tai koks nors senukas, kuriam verkiant reikia pinigų ir tai vienintelis jo išgyvenimo būdas? O gal paskutinis maitinimosi šaltinis? - Bandė įkalbinėti blondinė.

- Na, žinoma, kuris gi senukas savo piniginėj nešiojasi septynis šimtus eurų grynais? - pavartė akis Emanuelė ir gurkštelėjo kavos, kurią per šį ginčą ji net spėjo pamiršti.

Salomė nemėgo kavos, tad priešais ją buvo puodelis su karštu šokoladu. Bet ir šį ji pamiršo, kadangi buvo pernelyg susirūpinusi keliamu probleminiu klausimu.

Apskritai Salomė buvo itin sąžiningas žmogus. Ja galima pasikliauti bet kurioje situacijoje, mat žinojai, kad ji tau neprikiaulins. Tik ar paklausta ji susilaikys nuo tiesos sakymo, buvo kitas klausimas.

Šiuo atveju sąžininguolė griežtai pasisakė prieš piniginės pasisavinimą.

- El, aš žinau, kad kol tavęs anstoliai nespaudžia, tu tuos pinigus iššvaistysi vėjais lošimo klube. Dar pasakyk, kad meluoju, - dūstelėjo pašnekovė, nemėgstanti kavos.

- Tu išties taip apie mane galvoji? - Suirzo Emanuelė. - Kol mama gyvena pas močiutę ir aš esu atsakinga už šio namo išlaikymą, negaliu praleisti nei menkiausios progos užgydyti skolas! - Pakilo nuo stalo ji.

- Na, žinoma, užgydyti skolas. Kalbi apie tas, kurias pati ir padarei savo liguistu polinkiu lošti? - purkštelėjo Salomė sukryžiavusi rankas.

Išvydus sublizgusias Emanuelės akis, ji iškart pasigailėjo savo žodžių.

Mėšlas, pagalvojo mergina.

- Tu turi palaikyti mane, supranti? Palaikyti, kai man sunku. Kodėl ieškai naudos kažkokiems nepažįstamiems, o ne man? Nejau tu manimi taip nepasitiki? - Emanuelė laikėsi nepravirkus, tad Salomė iškart pašoko jos apkabinti.

- Juk žinai, jog nenorėjau tavęs skaudinti, maže, - suspaudė šviesiaplaukė draugę savam glėby.

Salomė buvo metais vyresnė už savo draugę, todėl jautė teisę vadinti ją maže.

- Aišku, kad norėjai, juk tu visad turi omeny tai, ką sakai, - purkštelėjo rudaplaukė, nusivaliusi ištryškusią ašarą iš akių.

Jos abi sukikeno, tuomet Salomė tarė:

- Bent pakabink skelbimą. Jei niekas neatsilieps per tris dienas, galėsi pasilikti ją sau. Bet manau, kad tokios didelės sumos vis tiek kažkas ieškos, taigi savintis neteks. O jei nepakabinsi, parašysiu skelbimą aš. Tik kad nežinau, kurioje vietoje tu ją radai, - šyptelėjo draugė.

Emanuelė linktelėjo.

- Tik vieną, gerai?

- Kam išties reikės, tam užteks ir vieno.

Apie vidurdienį Salomė patraukė savo namų link, o Emanuelė - prie rašomojo stalo kurti skelbimą.

- Toks turtingas žmogus turi suprasti anglų kalbą, - murmtelėjo sau po nosimi prieš brūkštelėdama mėlynu rašikliu ant lapelio. Nors, žinoma, šiame turistų perpildytame krašte, kas gi šios kalbos nemoka? Emanuelė mažumėlę susigėdo, prisiminusi savo klausimą nepažįstamajam.

Rasta piniginė? Vakar rasta piniginė? O kas, jei kažkas pamatys tai po poros dienų? Kokia prasmė to žodžio vakar? Ak, kodėl taip sunku sukurti vos porą sakinių?

Balandžio trisdešimtąją dieną rasta piniginė. Dėl tikslesnės informacijos teirautis numeriu

Emanuelė tą patį užrašė ir prancūziškai - dėl visa ko. Apačioje suraičiusi savo numerį ji stryktelėjo nuo kėdės ir patraukė iš namų.

Rudaplaukė sunkiai susekė tą vietą, kadangi aplinka esant giedrai dienai atrodė visiškai kitaip. Tačiau ji nesigilino į gamtos grožį - mergina atėjo atlikti savo pareigos.

Galų gale Ema pamatė jau matytą kraštovaizdį, tad priėjo prie vieno medžio ir priklijavo su lipnia juosta, kurią dar spėjo prigriebti, prie kamieno skelbimą.

- Galbūt žmonės nebus tokie pastabūs, - tyliai sumurmėjo ji, žvelgdama į nedidelį lapelį, vos įžiūrimą lapų tankmėje.

Tačiau giliai viduje mergina išties troško, kad greičiau atsirastų tas nelemtas piniginės savininkas, ir jos nebegraužtų sąžinė, kad ir kokia silpna ši bebūtų.