ĮKALINTI ( TVD/HP Crossover)

Purvakraujė ir Nevertėlis

Nors aš savo blynus suvalgiau prieš dešimt minučių, tačiau Kajus tik įpusėjo. Dar niekada nemačiau taip lėtai valgančio vaikino. Ronis kišdavo į burną viską kas papuolą ir rydavo dideliais kąsniais, lyg bijodamas, jog iš jo kažkas atims. Duodavau raudonplaukiui pastabą, bet mano draugas išrėkdavo pasiteisinimą, kad jis yra ALKANAS. Kajus Parkeris buvo visiška jo priešingybė. Valgė mažais kąsniais, pasigardžiuodamas. Šį syki norėjau, jog paskubėtu. Nekantravau kada galėsiu greičiau grįžti į namus.

Jam pabaigus jau ruošiausi eiti link automobilio, bet Kajus sugalvojo išplaukti lėkštes. Nesupratau, kodėl jis vilkina laiką? Galiausiai, kai pasiruošė kelionei, iš mano rankų atėmė automobilio raktelius, nes jis nepasitiki mano vairavimo įgūdžiais.

- Taigi, Hermiona, ar turi brolių, seserų?, - netikėtai paklausė važiuodamas gatve, - Aš užaugau su gauja sesučių ir broliukų ir visi nuolatos rėkdavo, bet taip išmokau susikaupti.

- Kodėl tau turėtų rūpėti mano šeima?, - prisimerkusi pasisukau į jį.

- Aš tik bandau palaikyti draugišką pokalbį. Noriu daugiau sužinoti apie gelbėtoja, kurios dėka ištrūksime iš šio kalėjimo. Jeigu ne tavo atvykimas, tikriausiai dar ilgą laiką stebėčiau kiekvieną dieną saulės užtemimą.

Aš atsidusau ir pažvelgiau į Kajų įtariai. Nepasitikėjau juo po to, kai sugriebė mano kaklą ir smaugė. Bet jeigu ne tas negražus poelgis, tikriausiai ilgą laiką nebūčiau atgavusi savosios magijos.

- Ne, neturiu, - atsakiau, - Aš gimiau dantistų žiobarų šeimoje.

- Žiobarų?, - pakartojo mano ištartą žodį, - Ką tai reiškia? Tai raganų kulto pavadinimas?

- Žiobarai, tai žmonės, kurie neturi magiškų sugebėjimų.

- Ir kaip tu sugebėjai gimti su magiškomis galiomis, jeigu tavo tėvai jų neturi?, - domėjosi jis, - O kaip vadina tuos, kurie raganių šeimoje gimsta be magijos?

- Tu kalbi apie Nevertėlius?

- Nevertėlis..., - tyliai ištarė ir nusijuokė, - Vis geriau negu Didžiausia gyvenimo klaida ar šlykštynė.

Kažkodėl atrodė, kad jis kalba apie save. Kajus sakė, kad prietaisą su kuriuo grįšime į savo pasaulį paėmė iš savo šeimos namų. Žinojo nemažai apie magiją, bet pats ja nesinaudojo. Jaunas vaikinas tikrai kalba apie save. Jo šeimoje yra burtininkų, o jis gimė be magiškų galių. Magijos pasaulyje, kai kurie tokius vaikus atstumia, ypač gimusius grynakraujų šeimose.

- Tikriausiai tavimi tėvai didžiuojasi, Hermiona, - toliau kalbėjo ir galėjau girdėti pavydo gaidelę, dėl mano turimų magiškų galių.

- Taip, - linktelėjau, - Jie džiaugėsi turėdami šeimoje raganą, tačiau magijos pasaulyje tokie kaip aš yra smerkiami. Vaikai gimę žiobarų šeimose vadinami purvakraujais, magijos vagimis.

- Bent tave tėvai priėmė... kitokia. Nors aš negimiau su sava magija, bet aš galiu perimti iš kitų. Šeimoje manimi bjaurėjosi. Tai mane skaudino, - ir vėl nutilo paskendęs prisiminimuose. Jaučiau gailestį Kajui. Norėjau jam padėti, - Štai ir atvykome!

Sustojo kelkraštyje ir aš puikiai atpažinau kur mes esame. Aplinkui driekėsi miškas. Šitoje vietoje atsidūriau, kai atvykau. Tikriausiai keliausime į tą pačia vietą į kurią atsiuntė Dominuojantysis.

Mudu įėjome į mišką, o aš sekiau Kajui iš paskos. Jis laikė rankoje prietaisą iškėlęs į viršų ir vaikščiojo zigzagais.

- Gal galėčiau kuo nors padėti, jeigu pasakytum ką darai?, - paprašiau.

- Ieškau tikslaus taško. Turiu rasti kur užtekimo energija labiausiai susitelkusi, - paaiškino, net neatsigręžęs į mano pusę.

- Supratau, - burbtelėjau ir toliau žygiavau paskui jį paskendusi savo apmąstymuose. Man buvo nesuvokiama, ką turi bendro Voldemortas ir Portlandas? Negi baisesnė vieta nebūtų Vaikų namai, kurioje užaugo? Tai turėtų būti jo pragaras, bet ne šis. O 1994 metai gegužė 10- ta diena? Kuo ši data ypatinga?

- Apie ką galvoji?, - netikėtai uždavė klausimą, - Nesijaudink, mes jau netoli.

- Aš vis galvoju, ką bendro turi 1994 metai gegužės 10-toji su Voldemortu? Jis atgavo savo galias, tik tai 1995 metais birželio mėnesį per Trikovės turnyrą. Tai negali būti jo asmeninis pragaras...

- Hermiona, - atsisuko, pertraukdamas mane Kajus, - Tai ne to burtininko pragaras apie kurį tu nuolatos kalbi... O mano...

- Ką?, - išplėčiau akis, - Kaip tai „tavo pragaras"?

- Dvynių kultas. Mano šeima išsiuntė į šį kalėjimą. Mano tėvas, didysis kulto lyderis, kuris elgėsi su manimi kaip sušiukšle 22-ejus metus, o tada užrakino mane čia. Toks jausmas, lyg jo vaikai jam nerūpėjo. Kultas visada buvo svarbiausias.

Baisu girdėti iš jo lūpų, kai tėvai savo vaiką ištremia vien todėl, kad jis yra Nevertėlis. Stebiuosi, kaip Kajus sugebėjo neišprotėti būnant ištremtam vienam į šį pasaulį. Tikriausiai prireikė nemažai stiprybės.

- Man labai gaila, Kajau, - drebančių balsu ištariau užjaučiančius žodžius, jis tik nuleido akis į batus ir išspaudė kuklią šypsenėlę.

- Žaviuosi tavimi, Hermiona. Norėčiau būti toks kaip tu, - pasakė komplimentą po kurio aš išraudau, - Paskubam! Pilnatis artėja.

Eidama vis galvojau apie Kajų. Kažin ką jis veiks, kai sugrįš į normalų pasaulį? Jis minėjo,kad nekantrauja kada galės sugrįžti pas savo šeimą. Bet kaip gali norėti sugrįžti pas šeimą, kuri jo išsižadėjo ir sukūrė jam šį pragarą? Jame turėtu būti nemažai susikaupusios neapykantos. Tačiau vistiek bandau suprasti, kam kurti šį kalėjimą? Juk Kajus ne kažkoks nusikaltėlis, kurį reikia atskirti nuo pasaulio. O gal aš klystu? Kajaus Parkerio visiškai nepažįstu. Gal aš ketinu atgabenti į savo pasaulį baisesnį žmogų už patį Voldemortą? Būdamas mažas Tomas Ridlis mokėjo manipuliuoti ir naudotis savo vargšo našlaičio padėtimi. Privalau sužino, kodėl Kajus čia pakliuvo, kad neatgabenčiau dar didesnio pavojaus.

- Štai ir atėjome, - sustojo miško viduryje, - Dabar tereiks tavo kraujo ir magiško užkeikimo. Paprasta.

Saulė užtemdė ir užliejo mišką tamsa. Kajus priėjo prie manęs ir atkišo reliktą.

- Tikriausiai žinai, kaip naudotis, - mirktelėjo ir aš nepatikliai paėmiau jį iš jo rankų. Su relikto aštriu kampu įpjoviau sau į delną ir varvinau kraują ant prietaiso. Laikiau Dominuojantį delnu į viršų. Kajus suėmė tvirtai man už riešų pasiruošęs keliauti.

- Kodėl tu čia?, - tyliai paklausiau nenuleisdama akių.

- Neturim tam laiko, - greitai atkirto, - Sakyk užkeikimą!

- Nesakysiu, kol nepasakysi, kodėl tavo šeimą sukūrė šį kalėjimą ir išsiuntė čia?!

- Užtemimas tuoj pasitrauks... Bet kaip sau nori, - jaučiau iš manęs siurbiamą energija, o Kajus dar stipriau laikė mano riešus. Negalėjau pasipriešinti, - Turiu savotišką sąryšį su magija. Pats negaliu ja disponuoti, bet galiu laikinai pasisavinti iš kitų, - rėkiau iš skausmo, bet kartu silpau, darėsi bloga, - Dabar supranti kodėl aš nesutariau su kultu? Jeigu aš pasisavinsiu visą tavo magiją, tada tu mirsi ir keliausiu vienas namo. Tą ir ketinu padaryti.

Neturėjau jėgų kovoti, todėl išmečiau Dominuojantį  iš savo rankų ir paskutines jėgas atidaviau smūgiui iš bato kulno. Girdėjau, kaip jis lūžo, o Kajus išsigandęs paleido mane iš savo gniaužtų. Nukritusi ant samanų galėjau girdėti vaikino pykčio riksmą, o tada užliejo akis tamsa.

Laukiu nuomonių ir vertinimų!!!