„- Aš vis galvoju, ką bendro turi 1994 metai gegužės 9-toji su Voldemortu? Jis atgavo savo galias, tik tai 1995- metais birželio mėnesį per Trikovės turnyrą. Tai negali būti, jo asmeninis pragaras...
- Hermiona, - atsisuko, pertraukdamas mane Kajus...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
Hogvartso mūšis
Aš sėdėjau apsikabinusi su Roniu ant apgriuvusių Hogvartso laiptų ir svarstėm kur galėtų būti Haris. Staiga išgirdome beriedant per laiptus akmenėlį. Atsisukome, o link mūsų leidosi mano draugas.
- Kur buvai?- paklausiau jo, bet jis nesustojo ir toliau leidosi laiptais.
- Manėme išėjai į mišką - tarė Ronis.
- Einu dabar - tvirtai atsakė mūsų draugas net nepažvelgdamas į mus.
- Hari, Kas?- įsiterpiau aš, tikėdama, jog išgirdęs mane jis sustos ir atsakys. - Ką sužinojai?
Aš jaučiau, kad jis kažką sužinojo, ko mums nenori sakyti. O jeigu nenori sakyti, tai reiškiąs kažkas blogo. Jis sustojo ir pažvelgė į mane savo žaliomis, viltį praradusiomis akimis.
- Nebe priežasties aš sužinojau apie horokrusus...- tyliai prakalbo Haris žiūrėdamas į mane.- kurį laiką žinojau. Tu taip pat!
Bandžiau suprasti, ką jis tuo norėjo pasakyti. Taip, žinoma, aš visada turėjau teorija, kad Haris gali susikalbėti su gyvatėmis, įlįsti į Voldemorto protą, nes jis yra aštuntasis neplanuotas horokrusas. Tą jis dabar ir sužinojo... Jis eina į mišką vien tam, kad Voldemortas nužudytų savo sukurtą horokrusą kuris yra Haryje... O ne, Hari...
- Eisiu kartu - pasakiau jam graudžiu balsu, nenorėjau jo palikti.
- Ne, verčiau nudėk gyvatę. - tarė jis - nudėk gyvate ir man beliks susidoroti su pati žinai kuo.
Aš puoliau jam tiesiai į glėbį ir apkabinau jį stipriai. Mano ašaros byrėjo ant draugo peties. Tai paskutinis apkabinimas ir daugiau jų nebebus.
Draugui pradingus iš akiračio, susmukau ant žemės ir pradėjo nesuvaldomai verkti. Jeigu tik būtų būdas kaip apsaugoti Harį... Jeigu, tik būtų būdas įveikti Voldemortą kitu būdu. Staiga suvokiau, kad yra vienas būdas, kurį visiškai pamiršau. Greitai atsitojau ir pasileidau laiptais į viršų.
- Kur eini, Hermiona?, - sušuko Ronis sekdamas iš paskos. Man reikėjo surasti Makdonagal kabinetą, - Ar teiksies pasakyti, ką sugalvojai?, - prašė raudonplaukis. Sustojau prie profesorės kabineto durų, kurios buvo išlaužtos.
- Ketinu gelbėti Harį, - atsakiau, net neatsisukusi į jį, o pripuoliau prie rašomojo stalo, kuriame buvo du stalčiai. Deja, abu jie užrakinti. Laikas senko, todėl turėjau paskubėti.
-Alohomora, - iškėlusi lazdelę, ištariau burtažodį. Spyna atsirakino ir galėjau lengviau rasti reliktą. Ilgai nereikėjo ieškoti, nes jis gulėjo pačiame stalčiaus kampe.
- Kaip tu ketini jį išgelbėti?, - toliau nerimo Ronis priėjęs prie stalo.
- Su šiuo, - iškėliau jam prieš akis, - Tai yra Dominuojantysis. Su juo atidarysiu portalą ir amžiams įkalinsiu Voldemortą kitame pasaulyje.
