Skyscraper / Dangoraižis

¦Įžanga¦

Neatsimenu nieko. Nei kas įvyko prieš man čia atsiduriant, nei kas aš tokia esu. Vienintelis likęs blausus ir neaiškus atsiminimas yra giliai užkištas mano galvos pakampėje:

Rašau kažką panašaus į užrašų knygutę. Ji beveik visa užpildyta, primarginta įvairiais paveiksliukais, kurių negaliu atsiminti ar matyti. Bet toje knygutėje daug skaičių, piešinėlių, analizių ir diagramų - nupieštų mano rankomis. Lyg tai būtų kažkoks sąsiuvinys mano hobiui ir mokslams. Šią knygutę aš pildau ir staigiai kažką užrašau ant elektrinės lentos. Esu panikoje, bet jaučiu pasitenkinimą, kad kažką tuoj pat atrasiu. Atrasiu tai, kas man yra labai svarbu.

Tuo ir užsibaigia blausus mano prisiminimas. Be to žinau ir atsimenu dar vieną faktą:

Mano vardas - Alisa.

Aš gyvenu su dar 99 žmonėmis. Jie lygiai taip pat atsimena tik vieną neaiškų atsiminimą ir savo vardą. Niekas nežino, kodėl mes čia ir kodėl nieko neatsimename.

Bet mane baisiai glumina vienas dalykas esantis už šios vietos langų. Mes gyvename dangoraižyje, kuris yra vienintelis išlikęs sveikas pastatas šimto kilometrų spindulių. Aplink mus tik griuvėsiai, šiukšlės ir nieko daugiau. Kai kurie griuvėsiai siekia net mūsų dangoraižio aukštį.

Per savaitę laiko, kiek esame gyvenę čia, tai pas mus spėjo įsivyrauti taisyklės. Bet viena iš taisyklių yra nepalikti pastato. Neišeiti nei už jo ribų, nei žemiau trisdešimt penkto aukšto. Trisdešimt penktas aukštas, kol kas žemiausias aukštas, kurį pavyko ištirti.

Mes gyvename iki keturiasdešimt penkto aukšto. Tuo pastatas ir baigiasi. Ant stogo, dar kol kas nebandėme lipti, manome, kad tai per daug pavojinga. Per penkis aukštus, tai yra nuo keturiasdešimt penkto iki keturiasdešimto, mums atsirandant čia, buvo įrengti miegamieji aukštai. Kiekviename aukšte yra po kambarių, kuriuose įrengta lovos, dušai (kol kas dar nežinome iš kur teka šiltas vanduo), spintos ir specialūs daiktai -pas vienus ginklai, pas kitus kompiuterinė įranga ar sporto daiktai. Prie kiekvienos lovos yra švieslentė su kiekvieno iš mūsų vardu ir metų skaičiumi (savo gyvenimo metus, sužinojome tik iš švieslenčių). Kituose aukštuose, nuo trisdešimt devinto iki trisdešimt ketvirto yra maisto ir vandens resursai. Išviso yra apie tūkstantį kubinių metrų šių resursų. Apskaičiavome, kad jei maistas bus normuotas, maisto ir vandens užteks penkiems metams.

Kol kas dar spėjome tik išsiaiškinti nedaug dalykų apie mūsų šimtuką:
Mūsų amžius vyrauja nuo 18 iki 35 metų.
Taip pat ką pastebėjome, tai kakle esančias mikroschemas. Ties stuburo kaklo linkiu yra kvadratinės formos mažas iškilimas, paslėptas po oda, tai ir yra ta mikroschema. Kol kas taip pat ją bijome ištirti ir pasiliekam ją vėlesniam laikui.
O svarbiausias dalykas šimtuke yra PDKT - pusės dangoraižio komiteto taryba. Galbūt tai juokingas pavadinimas, bet jis prigijo atsitiktinai tai ištarus vienam tarybos nariui.
PDKT atstovauja dešimt narių, išrinktų šimtuko sprendimu. Būtent į tarybą, įeinu ir aš. Buvau išrinkta, nes buvau viena iš labiausiai nepasimetusių ir pradėjusių daryti sprendimus ir tvarką. Aukščiausiasis tarybos narys, viso šimto žmonių kancleris yra Mino.

Taip pat esame pasiskirstę grupėmis (darbais), kurias pasirinkome patys, kaip manome galintys. Išviso kol kas yra 4 grupuotės: ieškotojai - jie nagrinėja aukštus, bei patalpas; laboratorininkai - bandantys sužinoti daugiau apie mūsų atmintį, mikroschemas (šioje grupuotėje dalyvauju ir aš), suprantantys technologiją ir mediciną;
stebėtojai - šie žmonės yra stiprūs, aukšti ir tvirti, mokosi gintis rankomis, bei kojomis ir pakaitomis stebi aplinką pro langus;
bendrieji - neturintys didelių gebėjimų moksle ar sporte, bet mokantys bendrauti su žmonėmis, puikiai rezgantys planus ar greit susigaudantys įvairiuose situacijose.