Skyscraper / Dangoraižis

¦5¦

Liuko durys atsidaro, tuo metu mano širdis sustoja. Užsimerkiu, lyg manydama, kad galiu dabar mirti. Laukiu. Praeina kelios sekundės, nieko. Atsimerkiu ir išvystu ne dangų, o tamsoje šviečiančias baltas lubas. Atsidustu ir kiek apsidžiaugiu, kad bent nereikės rizikuoti vienu aukštu.

-Čia yra kambariukas, Keite.

Ji atsiduso su palengvėjimu. Padėjau užkelti jos įrangą ir įlipau į patalpą, padėjau užlipti ir Keitei. Tik įėjus, užsidegė šviesos. Nusiėmiau nuo burnos raištį, kurį buvau prieš tai užsidėjus. Kambarėlis buvo nedidesnis už penkis kvadratinius metrus. Patalpa balta, vienoje sienoje įtaisytos gremėzdiškos metalinės durys, o kituose trijuose sienose - lentynos, apkrautos ginklais: arbaletais, pistoletais, medžiokliniais peiliais, keliomis mečetėmis ir automatiniais šautuvais. Vienoje lentynoje buvo padėtas kažkoks mažas, pilkas ir apvalus prietaisas. Ant jo tebuvo užrašas „Paspausti" ir šalia juodas mygtukas.

Paspaudžiau ir iš jo pasirodė šviesos spinduliai į viršų sudarydamos virtualų moters atvaizdą. Ji atrodė vyresnio amžiaus, bet veidas buvo dailus. Šviesūs plaukai sukelti į viršų, paprasta arklio uodega. Didelės, ryškiai mėlynos akys.

-Keit,- lėtai pakviečiau.

Tai buvo įrašas. Moteris pradėjo kalbėti, o tuo metu Keitė prisiartino prie manęs:

-Sveiki, aš vardu Ema Roberts. Vadovauju slaptai kompanijai, nuo kurios priklauso pasaulio išlikimas. Jūs - šimtas žmonių, buvote atgabenti į šį pastatą, prieš didžiausią pasaulio karą. Bet šio karo, žmonės negali sutramdyti, nes tai gamtos dėsniai, kurių niekas nenumanė. Turbūt, Jūs esate pasimetę, nežinote ką čia veikiate, nieko neatsimenate, bet atminties ištrinimas Jums tik pagelbės: nereikės atsiminti praeities. Labai tikiuosi, kad Jūs vis dar likote pastate ir esate visi sveiki. Kiekviena Jūsų gyvybė yra svarbi pasaulio išgyvenimui. Turbūt jau matėte, tai kas yra už lango. Jei manote, kad tai žmonės, ne, taip nėra. Jie kadais buvo žmonės, bet nebe dabar. Kol dabar Jūs tai klausotės, visi tie padarai, ieško gyvų padarų, kuo pamisti,- ji nurija seiles, atsidūsta ir toliau kalba,- Visa tai prasidėjo, kuomet sprogo vienas iš šešių reaktorių Artokos atominėje elektrinėje. Pradėjo sklisti radiacija. Arčiausiai esančius, prie Artokos, žmones, radiacija panaikino jų DNR, pažeidė smegenis, o tuomet iš kažkur paplito virusas, taip suaktyvinęs radiaciją. Pirmosios aukos, iškart mirė nuo radiacijos ir viruso poveikio. Tuomet buvo pranešta, kad mirusieji prisikėlė, bet jie nebefunkcionavo kaip žmogus. Debesų kondensavimosi būdu, radiacija paplito po visą pasaulį, mažiausiai siekė Pietų Ameriką, Australiją ir Antarktidą. Bet prisikėlusieji, virusą perneša, vos įkasdami, įbrėždami ar dar kaip nors sužalojant žmogaus kūną. Šitaip žuvo trys ketvirtadaliai pasaulio žmonių. Tiesą sakant, nežuvo, o virto tais negyvėliais. Kadangi tai vyko itin sparčiai vos per keletą savaičių, teko kuo greičiau stengtis pabaigti įvykdyti mūsų planą. Šis dangoraižis sukurtas specialiomis metalo ir stiklo plokštėmis, kurios apsaugo nuo radiacijos ir viruso patekimo į vidų. Visas pastatas padengtas specialiais lietaus, vėjo ir saulės kolektoriais, kurių pagalba, šiame dangoraižyje yra elektra. Tikimybė, kad jos gali nebūti labai reta. Nebent kai, bus apsiniaukę, praktiškai nepūs vėjas ir nelis. Patvirtinu, jeigu, galbūt, Jūs dar bijote eiti į žemesnius aukštus, nesijaudinkite, jie visi saugūs. Turbūt kaip pastebėjote, kakle yra įtaisytos mikroschemos,- paliečiu pirštais kaklą,- Jų paskirtis labai greitai, vos per sekundę, regeneruoti jūsų kūno pažeistas ląsteles. Todėl jūsų negali paveikti radiacija, o kartu su ja ir virusas. Bet nesugebėjome sukurti mikroschemos taip, kad jos apsaugotų nuo tų negyvėlių įkandimo. Žinokite, kad įkandimas ar bet koks kitas pažeidimas, galima sakyti yra mirtinas, jūs, su kančia, tapsite tais padarais. Kas dar? Tiesa... Turbūt nesuprantate, kodėl atsimenate tik vieną blankų atsiminimą ir savo vardą. Atsiminimas Jums pasako, kurioje srityje Jūs esate profesionalas. Kiekvienas iš jūsų, esate jauni ir labai pažangūs profesoriai, studentai, psichologai ar ūkininkai. Todėl kiekvienas esate labai svarbus,- moteris pasitrynė savo pernelyg nuvargusias akis,- Ši pasaulio pabaiga prasidėjo 2213 metais rugsėjo 6 dieną, tuomet keliasdešimt projekto narių pradėjo veikti, kurti planą, kaip pasaulį apsaugoti nuo žmonijos sunaikinimo. Dabar, kai kalbu, yra 2213 metai gruodžio 31 diena, rytoj bus Naujųjų metų diena. Mano laiku, Jūs gulite dangoraižyje, savo lovose. Ir lygiai vidurnaktį, maždaug tuo pačiu metu Jūs visi prabusite. „Nauji metai - Nauja pasaulio pradžia" - štai kaip vadinas mūsų projektas. Puse metų bandėme vykdyti šį projektą ir dabar jis pavyko. Gaila, kad tik aš galiu šituo pasidžiaugti. Esu vienintelė likusioji, šio plano dalis. Visi mano kolegos buvo užkrėsti arba nusižudė. Mano tikslas įvykdytas, o dabar... Jūsų eilė. Raskite būdą išgelbėti pasaulį,- moteris gyliai įkvėpė ir drebančiai išpūtė orą.

Paėmė kažką nuo stalo. Apžiūrėjo rankose. Ir iškėlė prieš savo smilkinį. Tai buvo... pistoletas. Mano širdis pradėjo plakti kaip pašėlusi, nežinojau kaip reaguoti. Apsiverkti, nustebti, šaukti „ne"? Bet stebėjau tai.

-O dieve...- ištaria Keitė.

-Pažeiskite jų smegenis norint juos nužudyti, tik tokiu būdu jie mirs. Pasinaudokite šiais ginklais jūsų kambarėlyje,- pridūrė šviesiaplaukė moteris,-O dabar sudie, aš tai padariau, bet daugiau tokiam pasauly, nebenoriu gyventi,- ji nusišypsojo ir jos skruostu nutekėjo viena ašara.

Mačiau, kad ji dar nebuvo pasiryžusi mirti, bet turbūt viena nebeišgalėjo. Ji bijojo, bet vis dėl to nusišovė, staigiai užsidengiau akis. Negalėjau patikėti, visais jos žodžiais. Tai pernelyg didelis smūgis vienu kartu.

(aut. Pastaba: Jei kilo klausimų, kaip moteriai nusišovus, vaizdo įrašas atsirado dangoraižyje, todėl pasakau, nes nemokėjau kaip įterpti į tekstą, bet šis vaizdo įrašas, automatiškai buvo nusiųstas į dangoraižį, nes buvo nustatyta, po tam tikro laiko išsiųsti šį „video" į tą prietaisą. Turbūt supratot :D)

-Keite, tai viską keičia. Keičia tą, kad mes galime išeiti į išorę, bet keičia, tai, kad sužinojome kur kas baisesnę tiesą, nei norėjome sužinoti. Dabar pat, turime grįžti pas Fransį ir greičiau bėgti pranešti visa tai Mino,- pakraupusi ir su didele baime pasakiau.

Vaizdo įrašas vis dar veikė, bet jis išsijungė praėjus dešimčiai sekundžių.

-Tuomet eime, neškime šį daiktą jam, jis turi kuo greičiau apie tai sužinoti.

Nulipome į žemutinį aukštą ir pabeldėme triskart į lifto duris.

Tuoj pat jos atsidarė ir iš jų išniro Fransis:

-Jūs sveikos, kaip aš jaudinausi,- laimingas Fransis tuoj pat mus apsikabino,- Lauke saugu, taip?

Atsakiau, kad dar nebuvome išorėje. Liepiau leistis žemyn ir ieškoti Mino. Kol leidomės liftu, skubomis jam papasakojau apie vaizdo įrašą.

Jis visko klausinėjo, bet aš jam negalėjau visko smulkiai pasakyti, tik tariau:

-Tuojau parodysim tai Mino, pamatysi pats.

Suradome kanclerį jo kambarėlyje, sėdintį ant lovos ir užsiėmusi už galvos.

Viską jiems tuoj pat papasakojau, ką radome atidarius liuką. Tuomet įjungėme iš naujo, vaizdo įrašą parodyti Fransiui ir Mino.