Skyscraper / Dangoraižis

¦8¦

Nuo tos dienos, kai sužinojome, kad aplinkoje siaučia virusas, kad radiacijos pažeistas kūnas regeneruojasi, praėjo lygiai savaitė. O jei skaičiuojant nuo pat pradžios, kuomet čia pabudome, lygiai dvi savaitės.

Septynias dienas po truputėli leidomės žemyn, link pirmojo aukšto. Po truputėli - ne todėl, kad bijojome, kad kažkas  juose bus ne taip. Nebebuvo reikalo jaudintis, kad ten galėtų pakliūti radiacija ar kas nors panašaus. Išties, mes lėtai slinkome aukštais, todėl, kad norėjome ruoštis, mokintis, kaip apsiginti nuo tų negyvėlių lauke. Norėjome po truputi apsiprasti su ta mintimi, kad vis dėl to, tai ne sapnas.

Taigi vakar, pasiekėme antrąjį aukštą. Visuose aukštuose labai ko nors ypatingo nebuvo. Penkiolika aukštų apskritai buvo tušti. Kiti buvo skirti laisvalaikiui, pramogoms, kad bent kiek galėtumėm atsiplėšti nuo sunkumų, nors kažin ar bent kartą galėsiu prieiti prie biliardo stalo ir sužaisti vieną partiją. Dar kituose aukštuose buvo įrengtos, šaudymo iš lankų ar šautuvų, zonos. Atradome kelis aukštus su treniruoklių salėmis, kad galima būtų tobulinti savo kūną, prieš susiduriant su negyvėliais. Dvejuose aukštuose stovėjo daugybė prietaisų įvairioms sritims, skirtingi prietaisai buvo įrengti skirtinguose kambariuose. O svarbiausi aukštai, du paskutinieji - medicinos skyriai, kuriose yra palatos, svarbios gydymo procedūrai skirtos įrangos, vaistai, operacinės ir daug daugiau.

Be aukštų tyrinėjimo, pagal Mino planą, mokinome visus šaudyti iš šautuvų ar lankų, naudotis kardais, peiliais bei mečetėmis.

Šešias naktis negalėjau ramiai užmigti, vien dėl to, nes žinojau, kas dedasi išorėje. Mane kamavo baisūs košmarai. Mintis, kad mūsų rankose žmonijos likimas, kėlė šiurpą. O dar labiau šiurpino faktas, kad kažkada reikės susitikti akis į akį su tais padarais tūnančiais lauke. Mintis, kad galiu sustoti kaip įkalta ir nepajudinti ginklo rankose prieš juos nužudant, gąsdino vis labiau ir labiau.

Mino savaitės planą mes įvykdėme  - ištyrinėti, jeigu įmanoma, visus aukštus. Paskutinįjį pasilikti vėlesniam laikui, kuomet bent dešimčia žmonių bus parengti, apsisaugojimui.

_________

Vidury valgyklos aukšto, sėdėjau prie stalo ir knibinėjau šakute salotas, kurios iš išvaizdos neatrodė žavingai, bet skonis – pasakiškas. Keliasdešimt kvadratų ploto valgykla buvo tuščia, apart manęs ir valgyklos stalų, kėdžių bei maisto bankų. Ankstyvūs rytiniai saulės spinduliai skverbdamiesi pro langų stiklus nušvietė milžinišką šviesią patalpą. O slegianti tyla nesitraukė nuo mano ausų jau gerą pusvalandį. Vienintelis garsas, kuris gelbėjo tą tylą, tai kaip mano šakutė atsimuša į baltą, panašų į porcelianą, padėklą. Iš tiesų, galėčiau girdėti netgi savo pačios širdies plakimą, jei sekundei sustočiau nevalgius.

Pasigirdo duslus garsas, iškart supratau, kad tai liftas, judantis iš viršaus į apačią. Staiga jis sustojo ir pasigirdo šįkart gerai girdimas, čia pat, garsas: lifto durys atsidarė. Visu pusračiu apsisukau, kad galėčiau išvysti, kas tokiu laiku atėjo. Kuo toliau, tuo patalpa vis skverbėsi daugiau triukšmo ir garsų. Per visą patalpą aidėjo batų padų atsimušimas į grindinį. Priešais mano akis, ėjo vyriškis. Mano akys dar neįmatė, kas ten toks. Bet vos įmačius jį, nusišypsojau ir pamojavau. Tai buvo Mino. Tuoj pat sulaukiau atsako, pamojavęs, iš toli sušuko:

-Ko tokia ankstyva?- žemas balso tonas, aidu pasklido po visą aukštą.

-To paties galėčiau paklausti ir Tavęs,- sušaukiau atgalios, vėlgi aidas.

Jis jau buvo vos už kelių metrų nuo manęs. Galėjau jau puikiai matyti jo veido bruožus. Tamsūs plaukai pagaliau buvo gražiai sušukuoti ir sukelti į viršų. Vidutinio ūgio vaikinas pasiekęs mane, ranka pašiaušė mano kaštoninės spalvos plaukus ir priėjo prie šalia esančio apvalaus aparato – maisto banko. Nusijuokusi susitvarkiau suveltus plaukus. Rinkdamasis maisto patiekalą, atsakė:

-Na, aš paklausiau pirmas.

Atsidusau.

-Niekaip negalėjau užmigti, šiuo metu man sudėtingiausias dalykas yra ramiai miegoti. Pavydžiu tiems, kurie dabar saldžiai miega.

Mino vienąkart spustelėjo mygtuką, luktelėjo ir paspaudė kitą mygtuką. Apsisuko ir atsirėmė nugara į aparatą, sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

-Šit kaip. Tiesą sakant, aš taip pat negaliu užmigti. Normaliai neišsimiegojau jau kelias paras. Užsnūsdavau kokiai valandai ir tai jeigu pasisekdavo.

Aparatas tyliai ūžė, kol jame buvo ruošiamas maistas. Pasigirdo tylus pyptelėjimas – maistas paruoštas. Mino apsisuko ir paėmė padėklą su užsakymu.

-Ir visa ta nemiga, dėl ko? Dėl išorės? Argi ne taip?- paklausiau.

-Išorė palyginus dar nieko. Va, dėl ko labiausiai jaudinuosi,- Mino atsisėdo ant kėdės,- tai, kad galiu neišsaugoti kai kurių iš mūsų. Ir tai tik viena priežastis. Antroji, tai, kad žmonija gali išnykti ir tai gali būti mūsų kaltė.

-Na, taip. Bet pripažink, Mino, kad visų nebus įmanoma išsaugoti. Mes išgyvensime, bet tą padarys ne visi.

Jis tylėjo. Kažką susirūpinęs mąstė. Pažiūrėjus į jo akis, iškart matyti, kad tikrai jis prastai miega. Akių odena, iš baltos patapo į raudoną, kraujagyslės buvo tokios ryškios. O po nuvargusiomis žaliomis akimis, kabėjo maišeliai. Nieko nepasakėme keletą minučių, kuomet vėl tariau:

-Žinai, vis dėl to mirs visi. Nors ir kaip bebūtų skaudu, bet tokia jau ta tiesa. Mirsiu aš, mirs ir Maiklas, netgi tu kažkada mirsi. Bet kai mirsime, galbūt mes jau būsime išgelbėję pasaulį, o galbūt ir ne, bet galbūt mūsų palikuonys išgelbės. Mino, tai nėra dabar mums aktualu, kas žus, o kas išgyvens. Neturėtumėm galvoti, kad kažkada prarasime saviškius. Mes tikrai juos prarasime, teks su tuo susitaikyti. Bet tai neturi, daryti jokios įtakos mūsų siekiams ir planams...- padariau trumpą pauzę.

Žiūrėjau į jo nuvargusias, bet vis dar gražias akis. Jis žvelgė į manąsias. Toliau kalbėjau:

-Tave neveltui išrinko mūsų kancleriu, juk taip? Aš tavimi tikiu, mes tavimi tikime. Pažiūrėk kiek tavo sugalvotu planu šiandien jau esame padarę.

Jis linksėjo galva, pritardamas mano žodžiams, jo akys pradėjo klaidžioti po patalpą.

-Taip, taip iš tiesų. Reiktų man suimti save į rankas.

Jis gurkštelėjo arbatos iš pilko puodelio. Vėlgi minutėlę nieko nesakydamas, žiūrėjo į vieną tašką, kažkur į patalpos sienas. Atsiduso ir toliau žiūrėdamas į tolį, paklausė:

-Alisa, o kaip gi sekasi visiems mokytis apsiginti?

-Na, sakyčiau neblogai, kai kuriems, prireikė vos kelių treniruočių ir jau išmoko šaudyti, kitiems nelabai sekėsi,- šiek tiek patylėjau, suvalgiau kąsnį salotų ir pagalvojus, vėl prabilau,- Fransis dauguma mokė ir apsiginti be ginklų. Šiek tiek gynybos veiksmų išmokau ir aš, bet labiau pasiliksiu prie arbaleto bei peilio,- šyptelėjau,- O kaip tu? Mokinaisi ką nors, nes nelabai mačiau tavęs treniruotėse?

Mino dar kartą gurkštelėjo arbatos, išgirdau jo nurijamą gurkšnį.

-Mokinausi vienas. Šiek tiek treniravausi su Deaglu ir automatu, bet ne per daugiausiai,- pasakęs nusišypsojo.

-Na, visai neblogai.

Pabaigiau paskutinį kąsnį salotų ir pakilus nuo kėdės, atsiprašiau Mino, kad turėčiau jau eiti, nes greit jau visi kelsis, o iš ryto pasižadėjau nueiti pas Fransį. Tamsiaplaukis šyptelėjo ir palinksėjo, suprasdamas mane. Įmetusi padėklą į maisto banko  sklendę, pajudėjau link lifto, bet Mino balsas mane sustabdė. Jis šūktelėjo:

-Šiandien reikės jau eiti į išorę, susitikti su tais padarais.

________

Sveiki! Po dviejų savaičių, pagaliau parašiau naują dalį! Išties joje nebuvo labai daug veiksmo, net šičia labiau akcentavausi į Alisos ir vadovo bendravimą. Į požiūrius ir panašiai. Taigi, turbūt kaip supratot, artėja jau ta vieta, kurioje žmonės susidurs su negyvėliais!

Džiaugiuosi, kad yra skaitančių, mano istoriją, labai myliu!! 💕💕💕