Skyscraper / Dangoraižis

¦3¦

-Na, tai ką manai?- pasiteirauja Fransis, knibinėdamas kotleto, be jokios mėsos, gabaliuką.

-Ta prasme manau?- nesuprantu jo keisto, užduoto klausimo.

-Apie visa tai. Apie tą padarą ar negyvą, bet gyvą žmogystą. Nežinau. Apie viską?

Pastebiu, kad kalbėdamas dažniausiai jis mosikuoja rankomis ar bent viena ranka. Šįkart, jo ranka su šakute, tai pakildavo į viršų per sprindį, tai vėl nusileisdavo.

-Aš net nežinau. Nesuprantu. Galvoje turiu tiek... DAUG klausimų. Išties net nežinau, nuo kurio pradėti aiškintis.

-Taip, mano galvoje taip pat yra šimtai visokių klausimų, tik kažin ar galėčiau į juos atsakyti. Tikrai nesu proto žmogus, atvirkščiai nei tu.

-Tai buvo komplimentas ar įžeidimas?- paklausiu, šiek tiek nusišypsojus.

-Turėtų būti komplimentas, žinoma,- plačiai nusišypso tamsiaplaukis.

Kalbėjomės lėtai ir apie smulkmenas. Mūsų kalboje buvo pajuokavimai, mūsų mąstysenos ir išreikšti jausmai. Bet pokalbis nebuvo toks rimtas, koks turėjo būti. Aplinkui - nežinomybė, o mes sėdim valgykloje, prie staliuko ir valgom negendančius, neskanius kotletus ir kalbamės apie menkniekius.

Kalbėjomės tol, kol neišgirdau sklindantį, iš laikrodžio švytuoklės, kanclerio balsą. Balsas - žemas ir sodrus, bet nekantrus ir kiek griežtas. Jis reikalavo, kuo greičiau susirinkti viršutiniajame aukšte, prie lifto durų.

Greit atsistojome su padėklais rankose. Padėklus tuoj pat įmetėme į maisto banko sklendę. Greitu žingsniu, pasiekėme liftą. Juo persikėlus į viršutinį aukštą, sutikome beveik visus tarybos narius. Mino veidas atrodė nekantrus ir pilnas idėjų bei planų.

-Ką žadi daryti, Mino?- iškart paklausia Fransis.

-Tuojau visi susirinks viską paaiškinsiu.

Fransis paklusniai linktelėjo galvą.

Priėjau prie lango, norėjau akimis suieškoti kažko neįprasto lauke. Galbūt to pačio padaro. Galbūt ir ne.

Atsirėmiau į stiklo rėmus. Iš nuostabos mano burna kiek prasivėrė. Už lango buvo matyti ne tas vienas padaras, o galbūt apie trisdešimčia. Vieni šliaužė, kiti šlubčiojo. Bet tai tikrai buvo ne žmonės. Galbūt kažkada buvo, bet ne dabar.

-Kancleri, Jūs apie tai norėjot pasikalbėti?- ranka parodžiau į pro langą esantį vaizdą, mano balsas šiek tiek drebėjo.

Jis patvirtino mano klausimą.

Vis dar stėbėjau pro langą. Ir kuo toliau, tuo vaizdas atrodė šlykštesnis. Tie padarai šliaužė, ropojo, vaitojosi, viena kryptimi palei mūsų pastatą. Nors tarp manęs ir tų padarų atstumas siekė apie penkiasdešimt metrų, aš visvien sugebėjau įžvelgti, kad kai kurie iš jų neturėjo pusę kūno, kojos arba rankos.

Po kelių minučių, visi tarybos nariai jau nekantravo trypčiodami prie lango.

Mino pradėjo aiškinamą kalbą:

-Noriu pranešti, kad mes turėsim pagreitinti darbus ir brautis kiekvienu aukštu į apačią. Mes turime sužinoti kas čia vyksta. Be to, turi būti po vieną stebėtoją kiekviename aukšte, kad prižiūrėtų visus žmones. Jei visi pamatys pro langus, kas vyksta išorėje, kils maištas. Mes to nenorime. Todėl stebėtojai turės prižiūrėti visus bei stengtis taip, kad žmonės neitų prie langų, o jei prireiks, tuomet ramiai paaiškinkit kas vyksta. Fransi, paskiriu Tau surasti geriausius stebėtojus, papasakoti jiems tiek kiek mes žinome ir paskirti būdėti aukštuose. Aišku?