Skyscraper / Dangoraižis

¦6¦

Fransis su Mino neatrodė nustebę, tik abu truputi krūptelėjo tąkart, kai pamatė Emą, rankose laikančią ginklą. Nuaidėjo pistoleto šūvio garsas kambaryje, tuomet vaizduotėje iškilo tas kraupus vaizdas, nors ir vaizdo įrašo iš naujo nežiūrėjau.

Privalėjome pranešti visiems dangoraižio gyventojams, apie visą sužinotą informaciją. Pagalvojus, pasakiau tai kancleriui.

-Taip, reiktų, bet bijau jų reakcijos,- atsiliepė jis.

-Vis vien kažkada jie turės sužinoti,- tarė Fransis.

Pasiūliau, jiems, kad galbūt Mino, Fransis, Keitė ir kiti tarybos nariai galėtų paaiškinti visiems apie esamą situaciją. O aš pabandyčiau pratęsti savo užduotį: išeiti į išorę. Fransis to neleido man padaryti vienai. Jis tarė:

-Arba pranešime visiems visi kartu, arba eisime į išorę dviese. Vienos neišleisiu.

Pasirinkau pirmąjį variantą, vis dėl to norėjau sužinoti žmonių reakciją į visa tai. Galbūt prireiktų pagalbos, nuraminti minią.

****

Visi žmonės, stovėjo valgyklos patalpoje, o aš su Mino palipę stovėjome ant stalo. Kai kuriuose veiduose mačiau baimę, bet kituose buvo ryžtas. Svarbiausias žingsnis buvo įveiktas: pasakyti tiesą. Dabar tik reikėjo, laukti jų reakcijos ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Vieni jaunuoliai sumišę kalbėjo tarpusavy, o kiti tvirtai stovėjo ir klausėsi, ką pasakysime toliau.

-Šią informaciją sužinojome,-pratęsiau,- vos prieš pusvalandį. Radę vaizdo įrašą, kuriame kalbėjo moteris išsaugojusi mūsų gyvybes, pradėjome galvoti nuo ko turime pradėti veikti.

Papasakojus apie tą vaizdo įrašą, nuslėpėme, kad ji nusišovė. Norėjome, kad žmonės pradėtų galvoti apie išorę, ne kaip apie mirtį, o kaip apie galimybę išgyventi ir išgelbėti pasaulį.

-O kuomet galėsime išeiti iš šio dangoraižio?- pasigirdo vieno vyriškio, labai maloniai bendraujančio, balsas iš publikos.

-Kai sužinosime ar ta moteris, kalbėjo teisybę, tai, kad lauke yra saugu. Reikės pirmiausia apžvelgti visus apatinius aukštus ir tuomet rasti išeitį, kaip apsisaugoti nuo tų padarų,- atsakė Mino į vyro užduotą klausimą.

Trumpą laiką žmonės sukruto ir vyko trumpas sąmyšis, dėl žodžio „padarų“.

-Mes dabar tvarkysime planą ir viską aiškinsimės. Po kiek laiko, pranešime, ką kiekvienai grupėj reikės daryti. O dabar grįžkite prie savo veiklų,- pranešiau.

Vieni pasiliko valgykloje aptarti esamą padėtį, kiti patraukė grupelėmis link lifto arba laiptų. Dar vieni nuėjo prie artimiausių langų, dar kartą išvysti tuos negyvėlius, nes pirmąjį kartą juos matė, prieš mūsų kalbą.

O mes palikome trise, nes Keitė turėjo kažką atlikti. Nuėjome su keliomis dešimtimis žmonių, link lifto. Bet lipome laiptais, užlipus į kiekvieną aukštą, reikdavo atidaryti sunkias metalines duris. Taigi tai užtruko kiek ilgėliau, nei kilti liftu.

Tikrai nesitikėjome, tokios paprastos žmonių reakcijos, manėme, kad bus kur kas blogiau. Galbūt visi kiti, lygiai taip pat tikėjosi kažko panašaus, kaip ir Fransis? Galbūt jiems, žymiai lengviau, nei man, susitaikyti su ta mintimi, kad pasaulis ties išnykimo riba?

Susitarėme su Mino, kad ant stogo lipsime aš ir Fransis. Nekilo jokių sunkumų susitarti. Kancleris palinkėjo sėkmės ir patraukė į savo kambarį ruošti darbotvarkės visoms grupėms.

-Žinai, tame kambarėlyje ant stogo, buvo prikrautos visos lentynos ginklų. Manau, kad būtų puiku, jeigu Jūsų stebėtojų grupė, pamokintų žmones jais naudotis. Vienaip ar kitaip, kažkada teks susidurti su tais padarais, o juk norime išgyventi.

-Ten yra ginklų?- nustebo jis, o aš linktelėjau,- Jeigu jų yra pakankamai, tuomet tikrai gera mintis ir reikės tuo užsiimti.

-Ginklų pripildytas visas kambarys, užteks visiems po vieną ar net du,- tariau.

Pamačiau Fransio akyse, lyg kokį pasimėgavimą šia naujiena. Atrodė, jis išties norėtų pamokinti žmones kovoti.

Įlipome į liftą. Šis stiklinis, baltas tuščiaviduris kvadratas, buvo pasikeitęs. Jis nebebuvo toks, kaip anąkart teko kilti juo. Anąkart kilau su baime, kad kilsiu liftu paskutinį kartą. Žinoma ir dabar vis dar yra šansų, kad galiu žūti, bet aš jau nebebijojau, aš pasitikėjau ta moterimi. Tikėjau ir tais negyvėliais išorėje, kad jie egzistuoja, kad jie yra.

Man kilo ryškiausias klausimas, iš visų kitų mano galvoje. Pasiekus lauką, kai mano kūnas ginsis nuo radiacijos, ar man skaudės? Man atrodė neįmanoma, kad kūnas gali spėti regeneruotis vos per kelias sekundes. Vis galvojau ar radiacija degins mano kūną visą laiką ir atsinaujins oda. Ir taip vėl, ir vėl? Ar mano oda, net nereaguos į tą radiaciją?

Pabuvus man sekundėlę savo mintyse, pakilome į viršutinįjį aukštą. Po pirmojo įėjimo į tą kambarėlį, liko vis dar nuleistos kopėčios. Žengiau žingsnį ant metalinių laiptų, jais lipant girdėjosi duslus skambesys. Užlipus man, paskui žengė Fransis. Tik rudaplaukiui apsidairius, šis pripuolė prie vieno ginklo, pakabinto ant sienos.

-Ne, negaliu patikėti. Šitai tikrai negali būti, tai apie ką aš galvoju,- jis sušnabždėjo kažkokius skaičius, turbūt tai ginklo pavadinimas,- Tai vienas iš geriausių ir patikimiausių automatų pasaulyje,- jis pasikrapštė galvą,- bent kiek prisimenu... Jis sukurtas moderniausiomis technologijomis, puikus lazerio taikiklis, maksimalus kulkos iššovimo greitis...,- tuomet aš jį nutraukiau, nes visiškai nesupratau jo kalbos, tuo labiau kai nieko neišmanau apie ginklus.

Jis nusijuokė ir pritarė man, kad jam reikėtų nutilti, bet jis pranešė, kad kol gali, jis automatą pasinešios su savimi.

Laikas jau buvo pabandyti atidaryti lauko duris. Tos gremėzdiškos durys, ties viduriu turėjo kompiuterizuotą įrangą – skanerį, lygiai tokį pat, kaip ir prie lifto. Nutarę, kad esame jau pasiruošę, atsargiai pridėjau delną prie to prietaiso. Vėl išgirdau lyg ir šniokštimą, atsidarius durimis, dėl šio garso, kiek krūptelėjau. Galvojau, kad nebebijau, bet vis vien tuomet širdis lyg suakmenėjo.

Durys prasivėrė.

Aš degiau.

Jutau kaip mano kiekviena kūno dalelė pradėjo nykti iš išorės.

Jutau kaip mano oda draskoma, plėšoma, deginama, ardoma.

Skausmas. Beprotiškas skausmas.

Aš pamaniau, kad dabar mirsiu.