Mulas

I

– Nagi, mesk! Mesk pagaliau! Nebuk ištižėle! – šaukė komandos kapitonas. Man jis aiškiai nepatiko. Nuskambėjus skambučiui norėjau baigti žaidimą, bet kažko susinervinęs kapitonas priėjo, ir stvėręs kamuolį, su visa jėga taikliai smogė paskutiniam likusiam žaidėjui. Tas net apsivertė, bet niekas nekreipė į tai dėmesio. – Žaidi neblogai, bet kitą kartą daryk kaip liepiu. Mes čia nemėgstam mulų gerbėjų, – įspėjo ir nužingsniavo į mokyklą, o paskui jį beveik visi kiti. Beveik, nes likau aš ir tas „mulas".

– Mulas? – paklausiau ištiesdama iškirstam vaikinui ranką. Jis sėdėjo ant įkaitusio asfalto ir paniuręs žvelgė įkandin kapitonui. Jo plaukai buvo labai šviesūs, beveik žili, o akys įdubusios, skaisčiai mėlynos spalvos.

– Taip. Mulas. Ką? Dar nežinai? – dirstelėjo į mane, – matau dar niekas tavęs neapšvietė? – abejingai pažvelgė į mano ranką. Ant jo skruosto raudonavo kamuolio žymė.

– Šiandien man pirma diena šioje mokykloje, – nejaukiai atitraukiau ranką.

– Hm, na taip, – sučiaupęs lūpas prabėgomis nužiūrėjo mane, – mulas, nes esu žmogaus ir angelo vaikas. – Išsitraukęs cigaretę tuoj pat užsirūkė. – Girdėjai apie tokius?

– Kažką. Bet maniau tokia sąjunga nevaisinga?

– Vaisinga. – Godžiai įtraukė dūmą. – Nevaisingas esu aš, – lėtai išpūtė žiūrėdamas į tolį.

– O kodėl mulas? Čia tavo pravardė? – tęsiau vien man įdomią apklausą. Mano pašnekovas kol kas nerodė jokio noro bendrauti.

– Ne visai. Mulais, jūs, grynakraujai, vadinate visus žmonių ir angelų palikuonis.

– Mes? – nustebau, – kas tie mes? – nutaisiau įsižeidusią miną.

– Iš kokios tu planetos, mergele? Ar tu interneto neturi? – susierzinęs sumurmėjo net nepažvelgęs į mane. – Jūs, tu, jie – grynakraujų žemiečių rasė. Juk taip save vadinate? – niekinančiai paklausė įsistebeilijęs man į akis. Sunkiai nurijau seilę.

– Na, kol kas čia tik tu save kažkaip vadini. Ir dar tas bernas, kuris tave iškirto, – mestelėjau žodžius apsimetusi abejinga.

– Gedas, – vaikinas įtraukė paskutinį dūmą, – mane iškirtusio vaikino vardas yra Gediminas, ir jis yra mokyklos numylėtinis, – numetė nuorūką už savęs.

– Mhm. Puikus vardas grynakraujui, – tariau pašiepiančiai. Vaikinas pasižiūrėjo tiriamai ir kuri laiką tylėjo. – Aš Alė, – nutraukiau tylą ir vėl ištiesiau jam ranką.

– Rafas, – nerangiai atsistojo, sugriebęs man už riešo.

– Rafas? – išsprūdo man kaip erzinimas.

– Rafaelis, – tingiai paaiškino valydamas kelnes nuo dulkių. – Kaip...

– ...archangelas, – pabaigiau jo sakinį, – žinau tokį vardą ir jo kilmę. – Rafas nepatikliai sužiūro į mane. – Taigis. Esi žmogaus ir angelo palikuonis ir tau davė angelo vardą? O-ri-gi-na-lu, – pasakiau ironiškai. Mano naujas pažįstamas kreivai šyptelėjo.

– Tikrai kad – o-ri-gi-na-lu, – pakartojo mano intonaciją.

– Kitas variantas būtų buvęs Adomas, jei teisingai spėju? – pašaipiai paklausiau.

Rafas ir toliau kartodamas mano intonaciją atsakė:

– Ne, Adomas ne variantas, per daug sąsajų su paprastais žmogėnais. O aš juk turiu angelų kraujo, – pabrėždamas žodį „angelų" grakščiai mostelėjo ranka. Abudu nusišypsojome ir tyloje nuėjome persirengti.

Tiek jo ir temačiau tą dieną. Išsėdėjusi dar keturias pamokas ir užmezgusi porą nereikšmingų pažinčių su klasės sportininkais, nuskubėjau namo. Kadangi tai jau ketvirta mokykla kurią per pastaruosius 2 metus pakeičiau, jokių emocijų šis įvykis man nebekėlė. Vienintelis dalykas, kuris mane išjudino buvo Rafas. Girdėjau apie „mulus" – žmogaus ir angelo vaikus, bet niekada nebuvau sutikusi. Net nelabai tikėjau, kad jie egzistuoja. Vienur rašė, kad žmogaus ir angelo sąjunga nevaisinga, kitur – kad iš viso neįmanoma. Nes angelai neva neturi kaip. O apie tai, kad nevaisingi yra jų vaikai girdėti neteko. Ir nieko keisto, juk angelai mūsų planetoje pasirodė palyginus ne taip seniai – prieš kokius 100 metų. Tai ganėtinai trumpas laikas suprasti tokių sąjungų ilgalaikes pasekmes. O ir retas tai dalykas. Angelai, kaip ir žmonės, labai prietaringi. Mes nežinome iš kur jie atvyko ir kodėl. Kiekviena kultūra turi savo religijas ar mitus, kur aiškina jų kilmę, prigimtį, o patys angelai nieko nei patvirtina nei paneigia. Daugiausia ką gali sužinoti – tai mitai, paskalos ir dalis tikros informacijos. Bet kaip visa tai atskirti nežinia. Manau, kad kažkas vyriausybėje tikrai žino tiesą, bet matyt nuspręsta mums to neatskleisti. Mums sakoma, įteiginėjama, kad angelai atvyko mums padėti, kad jų norai geri, kad jų tikslai kilnūs. Ir mes tuo linkę tikėti. Bent jau daugumą žmonių. Yra, be abejo, ir kitaip tikinčių, neva angelai tik apsimeta geranoriais, bet iš tikro nori užvaldyti mūsų planetą, kad jie kartu su vyriausybę bando sukurti naują rasę, kad atliekami žiaurūs eksperimentai su žmonėmis ir „mulai" yra tokių eksperimentų padariniai. Dar sakoma, kad „mulai" – tai žemiečių vaikai, kuriems pakeistas DNR, kad tie tinkamai tarnautų angelams. Žodžiu, tokių ir kitokių sąmokslo teorijų pilna. Asmeniškai aš nesutikau nei vieno angelo. Internete apstu nuotraukų, bet tariami „angelai" atrodo kaip paprasti žmonės. Jokių sparnų, aureolių ar dangiškojo švytėjimo. Nesu linkusi tikėti viskuo, ką girdžiu, kol pati tuo neįsitikinu. Kol kas jokių pasikeitimų pasaulyje neįvyko per tuos 100 metų – kažkur vis dar vyksta karai, kitur žmonės badauja, čia mes gyvename palyginus ramiai. Jei angelų misija yra patobulinti pasaulį, tai jiems aiškiai nepavyksta. Kaip, beje, ir mano mamai – jai niekada niekas nepavyksta nuo to laiko, kai mus paliko tėtis. Galbūt ji irgi turi angelų kraujo?