Mulas

II

Kita diena mokykloje nežadėjo nieko jaudinančio. Nauji mokytojai, pora naujų klasiokų, nauji kabinetai – pilka monotonija. Tiesa, šioje mokykloje yra gražus kiemas su obelimis. Gera vieta pailsėti nuo žmonių, nes išskyrus meilės išbadėjusių porelių niekas čia neužklysta. Aš pasirinkau neaukštą, bet plataus kamieno obelį, po kurią sėdint matosi mokyklą ir vidinis kiemas. Man patinka stebėti.

– Matau tau puikiai sekasi regzti naujas pažintis, – išgirdau Rafo balsą. Jis prisėdo šalia ir išsitraukė cigaretę. – Turi ugnies? – įdėmiai stebėdamas aistringai besiglebėsčiuojančią porelę prie krūmų paklausė žilaplaukis.

– Ne, neturiu, – atsakiau truputi susierzinusi.

– Taip ir maniau, – patraukė pečiais ir išsitraukęs žiebtuvėlį užsidegė cigaretę. – Mačiau susidraugavai su Gedu?

– Su kuo? – abejingai paklausiau. Visai neturėjau noro šiandien bendrauti su Rafu. Kaip ir su niekuo kitu. Saulė buvo pakilusi jau aukštai svilindama man galvą ir aš tiesiog norėjau ramiai nugyventi dar vieną dieną naujoje mokykloje. – A, taip, Gedas. Na, tiesiog esu gera sportininkė ir jis nori mane savo kvadrato komandoje. – Atsidusau.

– O tu? Nori būti jo komandoje?

– Galėčiau... Jei tik nereikėtų su niekuo susidraugauti. Norėčiau būti tiesiog žaidėja, – nuleidau galvą ant kelių.

– Manau esi per gera žaidėja, kad liktum nepastebėta. Be to, jeigu nenori su nieko bendrauti, kodėl užkalbinai mane? – baigęs rūkyti Rafas įsmeigė cigaretę į žemę.

– Nežinau. Galbūt man nepatiko kaip Gedas pasielgė ir tai buvo mano protestas. Dar man nepatinka, kai man nurodinėja.

– O, šitą tai jis moka, – pasakęs Rafas nusijuokė.

– Tu gerai jį pažįsti? – paklausiau.

– Taip, labai net neblogai. Tiksliau – pažinojau, kai buvome jaunesni. Buvome gerais draugais.

– Hm. Dabar spėju jau nebe?

– Taikliai spėji.

Abudu nutilome. Nežinojau ar klausti jo dar ko nors. Kodėl jis atėjo, kodėl nori bendrauti su manimi? Galbūt jis jaučiasi vienišas, neturi draugų? Kad ir kas nutiko tarp Rafo ir Gedo – ne mano reikalas. Man nereikia naujų draugysčių. Man nereikia draugų.

– Klausyk, nenoriu tavęs įžeisti ar panašiai, bet neieškau naujų draugysčių. Tad, jei galėtum... – nebaigiau sakinio, kad nepasakyčiau ko nors blogo.

– Oho, taip manęs dar nei viena mergina nėra pavariusi. Jaučiuosi giliai įžeistas, – pralinksmėjusiu balsu pasakė Rafas.

– Tikrai? O man atrodė, kad šioje mokykloje kiekviena taip su tavimi kalba, – nesuvaldžiusi pykčio atkirtau.

– Na, jeigu ketiname įžeidinėti vienas kitą, tai tuomet aš pasuoju. Manau tau puikiai seksis tai daryti ir vienai. – Rafas jau buvo besikeliantis eiti, bet sąžinė neleido man jo taip paleisti.

– Ne, palauk. Nenorėjau pasakyti tau nieko blogo. Tiesiog... – ir vėl nežinojau ką pasakyti. Jau seniai stengiuosi neužmegzti artimesnių ryšių. Bet Rafas – išimtis. – Tiesiog pastaraisiais metais stengiuosi per daug neprisirišti nei prie žmonių nei prie vietų. Tu čia niekuo dėtas, toks mano gyvenimas. Nieko pastovaus ir nauji draugai viską tik apsunkintų. Supranti?

– Nelabai, bet atsiprašymą priimu, – Rafas įsiteisė patogiau, išsiėmęs telefoną su ausinėmis įsikišo į ausis ir paleido muziką. Atlošė galvą ir užsimerkė. Man patiko jo veiksmas, todėl padariau tą patį. Gal jis ir neblogas vaikinas. O ir pati esu labiau atsiskyrėlė, tad kodėl gi turėčiau atstumti panašu į save?

Susitarę, po pamokų ėjome pasivaikščioti po miestą. Nusprendžiau patenkinti savo smalsumą ir pagaliau sužinoti apie jį daugiau.

– Taigi, kiek procentų angelų kraujo teka tavyje? – pasidomėjau ir nusišypsojau.

– Na pagaliau paklausei. Jau buvau beprarandantis viltį, – Rafas dirbtinai atsiduso vaizduodamas palengvėjimą. – Maniau jau niekada nepaklausi, – jo veidas paniūro ir surimtėjo. – Tu tikrai tuo tiki? Tiki angelais?

– Nežinau. O ką, tu... netiki? – su nuostabą pasisukau į Rafą. Jo klausimas mane išmušė iš vėžių. – Čia gi ne tikėjimo klausimas. Čia faktas! – pati atsakiau į savo klausimą.

– Kas faktas? Kad prieš 100 metų angelai nusileido ant žemės, kad jie gyvena tarp mūsų, kad jie Dievo pasiuntiniai? – monotoniškai pabėrė Rafas.

– Na... – sumišusi ieškojau žodžių, – taip. Ta prasme, kad jie gyvena tarp mūsų, – netekusi žado ieškojau tinkamų žodžių.

– Gal ir gyvena, aš nežinau, – jis ir toliau abejingai tęsė.

– O kaip tavo tėvai? Kaip tavo angeliška prigimtis? – netikėtai sau paklausiau mane labiausiai dominančio dalyko.

– O kas pasakė, kad aš ją turiu? Gedas? – Rafas suprunkštė ir nepatenkintas klausė toliau. – O iš kur žino jis? Gal jis tiesiog meluoja? – akivaizdu, kad jam šitas pokalbis nepatiko.

– Man jis nieko nesakė. Mes su juo nekalbam apie tave, – nejučia pradėjau teisintis.

– O, tai jūs net ir bendraujate? Nieko keisto, juk jis toks žavingas, – su panieka pasakė.

– Žavingas? Na, gal ir žavingas, – nutilau. Surinkusi mintis bandžiau grįžti prie mane tikrai dominančios temos. – Tai tu nesi „mulas"? Visa tai tik paskalos?

– Vaisingumo testo nesidariau, tai man sunku atsakyti į tavo klausimą.

– Gaila. Tikėjausi pagaliau pamatyti stebuklą, – pabandžiau švelniai pabaigti Rafui akivaizdžiai nemalonų pokalbį.

– Stebuklą? – Rafas pradėjo kvatoti, – taip manęs dar niekas nevadino. Jei tu tikiesi stebuklo, tai tikrai ne čia ieškai, panele, – meilei pažvelgė į mane šypsodamasis.

– Aš neieškau, aš leidžiuosi surasta, – atsakiau.

– Oho! Kaip įmantriai pasakei. Ką gi, tikiuosi stebuklas tave ras, tu jo verta.

Po to pokalbio mes daugiau niekada negrįžome prie tos temos. Taip, man buvo smalsu, bet tai nebuvo svarbiausias dalykas. Svarbiau buvo pats Rafas. Pamažu pradėjome vis labiau pasitikėti vienas kitu, atsivėrėme, leidome kartu daug laiko. Jis buvo šmaikštus, protingas, puikus draugas. Su juo pamiršau visus savo pažadus neįsileisti jokio žmogaus į širdį, kol nepabaigsiu mokyklos ir nesusikursiu savarankiško gyvenimo. Įsileidau jį, patikėjau juo ir tai buvo nuostabu! Buvau pamiršusi kaip smagu turėti draugų, kad galima nesijausti vienišai ir apleistai.

Dažnai laiką leisdavome Rafo namuose. Jo tėvai priėmė mane labai šiltai ir kartais netgi kviesdavo pietų. Jaučiausi keistokai sėdėdama už bendro stalo, matydama kaip jie bendrauja, kaip juokauja, palaiko vieni kitus, kokie atrodo laimingi. Iš pradžių man net susukdavo pilvą iš sielvarto – mes su mama jau nebesėdame prie bendro stalo, nejuokaujame. Ką ten juokaujame, mes net beveik nebendraujame. Ji nežino kur aš, ką veikiu ir aš atsidėkoju jai tuo pačiu. Jau buvau bepriprantanti prie tokios realybės, bet Rafo šeima pažadino manyje giliai tūnantį liūdesį. Ir didžiulį mamos ilgesį. Juk esu tik paauglė ir noriu turėti mamą, kuri rodo savo meilę, rūpestį. Mamą, kuri apkabina ar netgi pabara, po velnių! O teturiu atitolusią, užsidariusią, svetimą moterį šalia! Bet dabar jau pripratau ir prie Rafo šeimos, nebesuka vidurių, nors kartais einant namo vėl užlieja toks liūdėsys, kad norisi staugti iš skausmo. Tačiau tai nutinka retai, nes beveik visada namo mane palydi Rafas. Jis žino, na gal nujaučia kas man yra, bet nieko nesako, jis tiesiog yra šalia. Ir esu jam už tai labai dėkinga. Kol ji turiu mano gyvenimas atrodo daug laimingesnis.