Mulas

III

Buvo penktadienio vakaras ir Rafas kaip įprasta lydėjo mane namo. Saulė jau nusileido ir miestelį gaubė sutemos.

– Ar buvai kada naktį ant Kunigaikščių piliakalnio? – paklausė Rafas.

– Ne, net nežinau kur jis yra, – atsakiau.

– Ten. Matai? – jis parodė pirštu į neaukštą kalvą apsuptą medžių. – Nueinam dabar?

– Dabar?

– Aha. Einam?

– Na gerai.

Pirmą kartą Rafas paėmė mane už rankos ir beveik šuoliuodamas pradėjo traukti mane paskui save. Po akimirkos pasileidome bėgti, Rafas stipriau suspaudė mano ranką. Kai pasiekėme medžius supančius kalvą jo ranka buvo suprakaitavusi, o pats – keistai įsitempęs. Įkopus į viršūnę prieš mus atsidengė nuostabus vaizdas – apačioje, už medžių viršūnių raibuliavo sidabrinis ežeras. Tik tada pastebėjau, kad danguje jau švyti mėnulis. Pora minučių tiesiog stovėjome ir mėgavomės vaizdu. Visos mintys pranyko, aš atsipalaidavau ir mane užliejo ramybė. Pirmą kartą po daugelio nerimo ir baimės metų. O tada Rafas mane pabučiavo. Ir nuo to laiko buvome dar artimesni. Atrodė, kad tai žmogus, su kuriuo būsiu visą gyvenimą. Jo prisilietimai buvo švelnūs, o bučiniai aistringi. Jei ankščiau buvau laiminga turėdama draugą, tai net nežinau kaip įvardinti šią būseną – labiau nei laiminga?

Lietingą rytą, kai vėjas kėlė rudus, jau sudžiūvusius rudens lapus, oras buvo persmelktas keista, liūdna nostalgija, Rafas neatėjo. Jo nebuvo mokykloje, nebuvo mūsų bučinio vietoje, nebuvo namie. Jo namuose iš viso nieko nebuvo. Niekas neatidarė durų, visų langų užuolaidos buvo užtrauktos, o telefonai išjungti. Negavau nei žinutės, nei skambučio, nei jokio laiškelio. Nieko. Jis tiesiog dingo. Su visa šeima. Tartum jo ir nebuvo. Tartum tai tebuvo sapnas, mano fantazija. Visą laiką bijojau prisileisti žmones, nes galiausiai teks juos palikti, bet man net neatėjo mintis, kad kažkas gali palikti mane. Mano gyvenimas buvo pakenčiamas, nes žinojau ko tikėtis, buvau pasiruošusi viską palikti ir vėl laukti kito etapo. Tada sutikau Rafą, užmiršau savo realybę, patikėjau laimę ir BAM – smūgis į širdį – Rafas mane paliko net neatsisveikinęs.

Rytoj pirma žiemos diena, bet šaltis ir sniegas laikosi jau dvi savaites. Mano širdis sušalo anksčiau – kažkur po mėnesio vilties ir skausmingo laukimo, kad galbūt jis pasirodys, širdis iš pradžių sustojo, o vėliau pavirto į ledą.