Mulas

IV

Po 2 mėnesių

– Na, ar dar negrįžo tavo muliukas? – atsirėmęs į klasės duris paklausė Gedas.

– Ne, negrįžo, – abejingai atsakiau ir nužingsniavau į savo suolą. Gedas karts nuo karto mane užkabindavo, bet daugiau to niekam neleisdavo. Buvau per daug svarbi mokyklos sporto komandai.

– Klausyk, aš suprantu, kad tu ji myli ir visa kita, bet ko tu tikėjaisi iš mulo? – Gedas sekė paskui mane ir atsisėdo ant mano suolo. Jo balse negirdėjau nei pagiežos, nei patyčios, veikiau užuojautą. O tai man blogiau už patyčias. Jis tęsė:

– Užteks jau sielotis. Nu išvažiavo jis, nu paliko tave ir kas? Mergyte, pasaulis nesibaigė, jis vis dar čia ir laukia tavęs. Prisijunk prie mūsų – Oficialaus gyvenimo mylėtojų ir džiaugsmo skleidėjų klubo! – Gedas akiplėšiškai nusišypsojo ir parodė į save.

– Ar jau seniai kalbi apie save daugiskaitą? – paklausiau. – Žmonės, kalbantys apie save daugiskaita nežada nieko gero.

– Mes – tai aš ir mano komanda. – paaiškino jis. – Nagi, prisijunk šiandien po treniruotės prie mūsų. Važiuosime pas Pliką į pirtelę.

Ir aš prisijungiau. Prisijungiau prie Gyvenimo mylėtojų ir džiaugsmo skleidėjų klubo, po to prisijungiau prie Rūkalių, vėliau ir prie Sanctus Spiritus arba Šventojo spirito klubų. Buvo dar daug kur prisijungti, bet sustojau ties Gedo fanklubu, kuriame buvau jo mergina. Nesakyčiau, kad buvau jo fanė, nei kad kažkaip jo žavėjausi, tiesiog Pirtelės dienos vakare, po poros Šventojo spirito gurkšnių jis mane pabučiavo ir visiems susirinkusiems oficialiai paskelbė, kad nuo šiol esu jo mergina. Neprieštaravau, nes maniau, kad išsiblaivęs jis viską pamirš. Bet ne, pasirodo toks buvo jo planas. Jam manęs reikėjo – kaip arkliaganiui reikia sutramdyti naują kumelaitę. Buvau jo trofėjus – ir štai nepasiekiamoji Alė dabar įkinkyta, dabar ji priklauso Gedui. Bjauru, bet man tai nerūpėjo, nes mano širdis buvo per daug užšalusi. Tiesiog leidausi nešama pasroviui.