Mulas

V

Velniškai šaltą gruodžio 30 dienos vakarą visi jau buvome įkaušę. Ežeras, prie kurio stovėjo Gedo tėvų sodyba, buvo gerai užšalęs. Vaikinai suskubo lyginti vienas kito drąsą ir pirmi nubėgo į ežero vidurį. Paskui ir kelios merginos. Aš ir Erika likome ant kranto. Jai kaip ir man matyt ši idėja neatrodė pakankamai linksma. Nors asmeniškai man niekas niekada neatrodė linksma šioje kompanijoje, tiesiog išmokau juoktis tada, kai reikia.

– Kokie jie drąsus. Aš taip negaliu. – pasakė Erika. – O kodėl tu ne su jais? Juk tu esi drąsesnė nei jie visi kartu sudėjus.

– Drąsa nelygu protui. Aš tai pavadinčiau kvailyste. Gal ežeras ir užšalęs pakankamai, bet toks speigas prasidėjo tik šiandien. Nerizikuočiau.

– Reikia jiems pasakyti! – Erika atsikėlė ir liepė lipti nuo ledo, bet niekas jos neklausė tik smagiai

– Jie tavęs neklausys, Erika, aš jau jiems sakiau.

– Klausyk, o kodėl tu esi su mumis? – nusiminusi ir susijaudinusi paklausė Erika. – Na, tu kitokia nei mes visi. Visada laikiau tave savipakankama.

– Kokia?

– Na, tokia, kuriai nereikia daug draugų, kuri eina per gyvenimą pati. Na, tokia atsiskyrėlė. Ypač, kai pradėjai draugauti su Rafu...

– O kas tada? – neleidau Erikai pabaigti.

– Ne, nieko. Tiesiog jūs abudu tokie paslaptingi buvote. Rafas seniai buvo laikomas keistuoliu, o tu visiems kažkodėl iš karto patikai, bet su niekuo nebendravai. Ypač Gedas labai norėjo būti su tavimi.

– Tikrai? Įdomu kodėl gi.

– Jam visada patiko kietos merginos.

– Kietos? – nusijuokiau.

– Na, taip. Nepasiekiamos, keistos.

– Keistos? Na tu ir pavarai.

– Ne, aš tikrai nenoriu tavęs įžeisti, tiesiog niekada neturėjome progos pasikalbėti. Tu arba su Gedu arba tiesiog tyli.

Nežinojau ką jai pasakyti, todėl tiesiog tylėjau.

– Ar žinai, kad kažkada Gedas ir Rafas buvo geriausi draugai?

– Žinau. – stengiausi nerodyti jokio susidomėjimo tema, bet Erika viską ignoravo.

– Bet po kiek laiko Gedas pradėjo labai pavydėti Rafui. Rafas buvo fiziškai stipresnis, greitesnis, protingesnis ir po vienos vasaros Gedas įkalbėjo daug ką nebendrauti su juo. Mokslo metų pabaigoje Rafas tiesiog palūžo, atsiskyrė nuo visų, užsiskleidė. Man buvo taip jo gaila, bet neišdrįsau pasipriešinti Gedui. Todėl, kai pamačiau, kad jūs sutariate su Rafu apsidžiaugiau, kad pagaliau jis turės draugą.

– Klausyk, kam man tai pasakoji? Jei nepastenėjai, tai Rafas paliko savo draugą be jokio atsisveikinimo! – smarkiai užsimerkiau, kad sustabdyčiau ašaras. Erikos burna prasivėrė, ji aiškiai norėjo kažką pasakyti, bet nutraukė save. Po akimirkos ji apkabino mane per pečius ir pasakė:

– Jis grįš. Jis visada grįžta.

Norėjau kažką jai pasakyti, bet tuo metu prie mūsų pribėgo Gedas kažką šaukdamas ir žvengdamas. Kiti bėgo jam iš paskos.

– Aleeeeeee! Kodėėėėėl tu sėdi čia? – pribėgęs Gedas stvėrė mane ir persimetė per petį. – Dabar tu eisi su manimi į ežero vidurį, tu pri-va-lai!

– Gedai, baik. Aš nenoriu. – bandžiau prieštarauti, bet jis nekreipė dėmesio. Jam tai kėlė didžiulį pasitekinimą. Nunešęs mane į ežero vidurį, numetė ant ledo ir tada išgirdau traškesį.

– Gedai, man rodos ledas skilo, – bet Gedas juokėsi ir džiugiai šokinėjo. – Gedai, ledas skilo! Mums reikia bėgti, greičiau! – jokios reakcijos.

Nerangiai, slidinėdama atsistojau ir bandžiau traukti Gedą už rankos. Jis pasimuistė, kol galiausiai ištraukė ranką ir kažkodėl supykęs apšaukė mane. Bandžiau jį įspėti apie ledą, bet jis tik nusijuokė ir pasakė, kad tiesiog esu bailė ir šito jis iš manęs nesitikėjo. Po minutės jis visas raudonas ar iš pykčio ar nuo išgerto alkoholio kiekio staigiai apsisuko ir nužingsniavo link kranto. Negalvodama nuskubėjau paskui jį, bet paslydau ir nudribau ant užpakalio. Kol kėliausi vėl išgirdau traškesį ir pamačiau plonytę liniją po savo sėdyne. Atsargiai atsistojau ir pajudėjau link kranto, bet buvo jau per vėlu. Ledas įlūžo. Pajutau kaip mano kojas perveria veriantis šaltis. Rankomis bandžiau išlaikyti ledą, bet jis ir toliau lūžinėjo. Nepamenu ką šaukiau, tik mačiau kaip ant kranto visi pradėjo bėgioti, kažką šaukti. Manyje prabudo išgyvenimo instinktas, iš visų jėgų stengiausi išlaikyti rankas ant ledo. Bandžiau plaukti, bet kojos tiesiog sustingo. Jaučiau kaip mano kūnas vis labiau šąla, kaip vis mažiau jaučiau rankas. Prieš akis pamačiau mama, kaip ji verkia. Galvoje suskambo maldavimas „Atleisk man, myliu tave, mama". Pamačiau prieš save Rafą ir pagalvojau, kad tai antras mano gyvenime žmogus, kuri iš tikro mylėjau. Ir viskas užtemo. Paskutinę kūno šilumą atidaviau ežerui.