Na ir kas, kad Tu kitoks

Chapter 5

//
-Huh? Tu nori pasakyti, tu esi Aria iš LA Westerly vidurinės mokyklos?

Nesuprantu, kodėl Jackui taip svarbu kokią mokyklą aš lankiau.

-Aš ją baigiau šiais metais, juk jau  sakiau.

-Aš irgi ją kadaise lankiau, keista, kad tavęs nepastebėjau...

Ką? Mūsų mokykloje nesimoko neįgalūs vaikinai...

-Na, tikrai neįmanoma, kad manęs nepastebėjai, nes aš ten labai gerai žinoma,- mirktelėjau jam akį.

Iš tikrųjų su jais buvo linksma važiuoti. Mes kalbėjomės lyg draugai, kurie pažįstami nuo vaikystės. Pasirodo, Liamui 21 metai, jis gyvena visai netoli manęs, tik už kelių kvartalų. Nesuprantu, kaip ankščiau nebuvau jo pastebėjusi.

Bet žinot ką? Aš daug ką žinau apie Liamą, bet apie Jacką- beveik nieko. Nesuprantu, kodėl jis nepasakoja apie save. Prie jo jaučiuosi keistai, nes pasakoju vos ne viską apie save, o jis- tyli.

Mes jau beveik atvažiavome, liko 5 minutės kelio iki miestelio. Aš visiškai nesijaudinau, ką pagalvos mano tėvai arba mano direktorė. Taip, žinau, aš pats blogiausias žmogus pasaulyje. Bet ką aš galiu padaryt su savimi? Toks mano beprotiškas charakteris...

-Žiūrėkit, man atrodo, ar aš matau vandenyną!- staiga sušuko Jackas.

-Ne, tu iš tiesų jį matai,- pradėjau spoksoti pro langą.

Mes važiavom per tiltą, tuo metu leidosi saulė, po mumis buvo vandenynas. Vaizdas buvo nepakartojamas!

-Aww, kaip romantiška, vaikinai! Jūs tik pažiūrėkit, saulėlydis,- pašaipiai pasakiau jiems.

-Tai gal mums dabar pabučiuot tave?- jie pradėjo vaidint, kad bando bučiuot mane.

-Fuu, baikit, aš tuoj vemsiu,- ištariau apsimesdama, kad man šlykštu.

Pakeliui užsukom į degalinę, nes beprotiškai norėjom į tuoletą, be to, aš buvau išalkus, nes tik ryte suvalgiau picos, o dabar jau buvo gerokai po vakaro.

-Vaikinai, jūs išalkę? Nes aš tai mirštu badu,- paklausiau jų.

Taip, jie taip pat buvo išalkę. Taigi, degalinėje smagiai paužkandžiavom. Be to, jie už mane sumokėjo, nors aš atkakliai atsisakinėjau.

Dar vėliau kokią valandą ieškojom viešbučio kur pernakvot, nes nepagalvojom, kad galim tiesiog jį susirast per internetą, todėl važinėjom po apylinkes ir žiūrėjom ar nepamatysim jo.

Pagaliau suradę vieną, užėję paprašėm trijų kambarių. Bet pasirodo- buvo likęs tik vienas! Matyt, šiame mieste daug turistų. Turėjom pasitenkinti tuo, ką gavom, nes daugiau pasirinkimų neturėjom. Mūsų kambarys buvo trečiam aukšte, o pastate nebuvo lifto...Jūs žinot, kaip tai sunku neįgaliam vaikinui. Jackas labai stengėsi pats užlipt, bet vis dėl to Liamui reikėjo jį kažkaip užnešt. Aš pasisiūliau jam padėt, bet jis atsisakė.

Wtf?! Štai tokia buvo mūsų reakcija kai įėjom į mūsų kambarį. Jame buvo tik viena dvigulė lova ir stalas su kėde.

Visi sustojom sekundei. Susižvalgėm, bet greitai įėjom vidun ir išsidėjom daiktus. Nors aš jų ir neturėjau per daugiausia.
Visi nuėjom praustis. Šiuo metu tuolete buvo Jackas. Staiga prie manęs priėjo Liamas ir greitai ištarė:
\\

Hahaha, intriga! :D Stengsiuos greičiau parašyt kitą dalį! Vote & comment <3