Kai tu atėjai.

6 DALIS.

Praėjo savaitė nuo to laiko, kai nemačiau Emilio. Jaučiausi blogai. Nesupratau, kas man darosi. Kaip galima per tris dienas taip susižavėti žmogumi? Manyje virė nepaliaujamas jausmas. O jeigu pabandyčiau su juo susitikti? Ne, negaliu. Juk jis nuo manęs kažką slepia. Gaila, kad net Tomas neparašė. Bet Tomui ir jaučiu kažką. Manau, kad tas jausmas, kaip branginti draugą. Daugiau nieko. Dabar, guliu lovoje ir žiūriu į lubas ant kurių prilipinta daug žvaigždučių. Nepamenu nuo kada jos čia ir niekada negalvojau jų nukrapštyti. Žiūrau į jas ir jaučiuosi, lyg kažkur toli būčiau savo mintyse. Turbūt, taip toli ten nebuvau, kaip šiomis dienom.
-Alison, pas tave svečias! Šaukė mama.
Aišku, kad ten Monika. Kai susirado vaikiną, ji mane kaip ir pamiršus buvo. Bet pagaliau ji atėjo, pagalvojau. Nulipus laiptais žemyn pamačiau ne Monika, o Tomą. Keista, bet pradėjau juos skirti.
-Labas,Tomai. Eime laukan. Tariau. Nenorėjau, kad mama klausytųsi.
-Gerai.
Išėjom į lauką ir atrodė, lyg būčiau seniai ten buvus.
-Iš kur sužinojai, kur gyvenu? Susidomėjau.
-Monika man pasakė.
Nežinojau ką jam tuo metu sakyti, tad tylėjom kokią minutę. Bet jis prakalbo.
-Tai su Emiliu viskas baigta?
-Taip.
-Nenorėjau visko sugadinti. Žiūrėdamas į žemę sakė.
-Tu nesugadinai nieko. Jis žaidė su manimi ir aš kaip kvailelė patikėjau. Gerai, kad pasakei, kad jis nuo manęs kažką slepia. Juk jis turi kitą, tiesa? Tu tai norėjai pasakyti?
Norėjau, kad jis žiūrėtų man į akis, kad matyčiau ar jis tiesą sako. Tad paėmiau už jo smakro ir pakėliau jo akis, kad jis į manę žiūrėtų, o ne į žemę.
-Ne, aš turėjau kai ką kito omenyje. Jis atrodė liūdnas.
-Tai ką, sakyk? Jaučiausi įpykusi.
-Nemanau, kad aš turiu tau tai sakyti. Jis turi pats nuspręsti.
-Tai kodėl vertei jį vakar pasakyt?
-Turbūt, aš per daug įniršau, kad jis tave atėmė iš manęs.
Negali būti. Negi iš tikro jam patinku aš?
-Ką?
Negalėjau tuo patikėti, tad norėjau, kad jis dar kartą pakartotų.
-Tu man patinki, Alison. Ir man to paslėpti neeina. Šyptelėjo Tomas.
Nežinojau, ką jam atsakyti ir pati nuleidau galva, kad tik nereiktų į jo akis žiūrėti.
-Bet aš tavęs neversiu įsižiūrėti manęs. Po mano tylos tarė jis.
-Atsiprašau, kad taip viskas išėjo.. Tariau tyliai, kad mane išgirstų.
-Ne, nereikia atsiprašinėti. Tu dėl nieko nekalta. Tiesiog, tie jausmai atsiranda, kai tu to nesitiki. Tai aš jau eisiu...
Tomas nuėjo, o aš likau vietoje stovėti. Man buvo gaila Tomo. Norėčiau ir jam jausti tą patį, bet negaliu.. Aš nevaldau savo jausmų. Tai jausmai valdo mane. Mano galvoje buvo, tik susirasti Emilį, kad ir kaip tai atrodo kvailai. Parašiau jam žinutę.
Aš: Mums reikia pasikalbėti.
Laukiau dvi valandas jo atsakymo, bet jis neatrašė. Kokia buvau kvaila, kad maniau jog jis man atrašys! Nusprendžiau pravėdinti galvą ir išeiti pasivaikščioti. Vaikščiojau po paplūdimį, prieplauką. Norėjau sau prisipažinti, kad čia vaikštau, nes noriu sutikti jį. Visa tai tik dėl jo. Dar truputį pabuvusi nusprendžiau eiti namo. Netikėtai pamačiau nusisukusį vaikiną. Jis buvo panašus į Emilį. Tikėdamasi, kad tai jis greitai ėjau prie jo. Norėjau išgirsti visą teisybę iš jo lūpų, bet netikėtai pamačiau merginą, kuri bėgo link jo. Jie abu vienas kitam šypsojosi ir priėje vienas prie kito pradėjo bučiuotis. Jaučiau, kaip per širdį persmelkia skausmas. O aš iki to tikėjausi, kad viskas gali išsitaisyti.