Drovi ir nepasitikinti savimi mergina Alison net neįsivaizdavo, kaip jos gyvenimas gali apsiversti sutikus vaikiną, kuris yra tikra jos priešingybė. Viskas būtų nuostabu jei ne paslaptis, kuri gali pasmerkti viską. Tai istorija apie pirmąją meilę, k...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
-Mes su Maiku vėl kartu! Monika iš džiaugsmo šokinėjo vietoje man užėjus į jos namus. Ji taip džiaugėsi, jog pagalvojau, kad nepriminsiu jai ištartų žodžių dėl kurių aš gailiuosi. Manau, kad ji jau man atleido... -Džiaugiuosi dėl jūsų.. Bandžiau apsimesti, jog džiaugiuosi tuo. Dar vis negalėjau atsigauti nuo to, ką pasakė Jokūbas. -Man neatrodo, kad tu džiaugiuosi. Pasakok, kas atsitiko. Susirūpinusi tarė Monika. Dar jai nieko nepasakojau apie jį, bet manau, kad jai turiu tai papasakoti. -Gerai, papasakosiu... Monikai pradėjau pasakoti viską apie Jokūbą. Ji klausėsi labai įdėmiai ir vis linkčiojo galva. -Tai tau jis patinka? Paklausė Monika. -Manau, kad myliu jį. Bet juk tai nieko nekeičia. Aš jam nei kiek nepatinku. -O gal taip iš tikro nėra. Juk jeigu jam nerūpėtum jis nebūtų priėjęs prie tavęs po tiek laiko. -Tai kodėl jis vis kartoja, kad negalim būti kartu? Tai nelogiška... Monikos paguodimai man nei kiek nepadėjo. -Geriau tu paklausk jo. Mirktelėjo Monika. -Ką??? Aš negaliu taip imti ir klaust. Susiraukiau. -O tu pabandyk. Arba tai tau padės arba ne. Pirmyn, Cara! Parodė link durų. Nežinojau ar klausyti Monikos, juk galiu dar labiau būti įskaudinta. -Gerai, aš pabandysiu. Apsikabinau Moniką atsisveikindama. -Išsakyk jam viską. Išgirdusi tai linktelėjau ir išėjau.. *** Stovėjau priešais buto duris. Nežinau ar šis adresas teisingas. O gal jo net nėra namuose. Lėtai pakėliau ranką paspausti skambučio. Paspaudžiau ir maniau, kad nervindamasi pabėgsiu iš čia. Greitai prasivėrė durys ir už jų pasirodė Jokūbas. -Cara? Kaip tu sužinojai, kur gyvenu? Klausė nustebusiu balsu. -Mergaitiškos paslaptys. Nusijuokiau,- Ar galiu užeiti? -Žinoma. Šyptelėjo. Butas buvo gan niūrus ir atrodė, kad jam trūksta baldų. -Ar tu gyveni vienas? Paklausiau dairydamasi. -Taip, noriu būti savarankiškas. Netikėtai pamačiau padėtą nuotrauką. -Tai kodėl atėjei pas mane? Man beeinant link nuotraukos paklausė. Paėmiau ją ir nuotraukoje pamačiau merginą. Ji atrodė graži ir šypsojosi didele šypsena. -Ar tai ji? Ta, kurią mylėjai? Paklausiau neišduodama savo skausmo. -Taip, tai ji. Nufotkinau ją per jos paskutinį gimtadienį. Tylėjau ir vis dar žiūrėjau į nuotrauką. Negaliu patikėti, kad jis šią nuotrauką laiko po tiek laiko. -Aš labai dėkingas, kad tu man padėjei atkeršyti Tomui už jos mirtį. Tarė Jokūbas. -Prisimink, kad tai dariau dėl savo sesės. -Na taip... Tu man neatsakei, kodėl atėjei pas mane? -Tiesiog..... mmmm.... man pasidarė įdomu, ar tai tikrai tavo adresas. Turbūt, mano atsakymas nuskambėjo tikrai kvailai. Negaliu pasakyti tikros priežasties, kai pamačiau, jog jis vis dar galvoja apie ją,- Tai man jau metas. Nuleidus galvą tariau. Nenoriu, kad jis matytų mano liūdesį. Nenoriu, kad suprastų, kaip karštai jį myliu. Nusisukau nuo jo link durų. Stovėjau vietoje, nors jau turėjau išeiti. Mane stabdė kažkas. Mano mintyse iškilo vaizdas, kaip bučiuoju jį. Nežinau, kodėl šiuo momentu pradėjau apie tai galvoti. Staigiai atsisukau link jo ir jam nesitikint įsisiurbiau stipriai į lūpas. Vėl galėjau pajusti jo lūpas, kurios mane varė iš proto. Galėjau pajusti tą jausmą, kurį sunku apibūdinti jį bučiuojant. Pajutau vėl tą jausmą, kuris verčia skrajoti... Žiūrėjome vienas kitam į akis. Jis buvo taip arti, kad girdėjau jo kvėpavimą. Po bučinio jis nesitraukė nuo manęs. Bet jo tylėjimas mane žudė. Neįsivaizdavau, ką jis galvoja apie tai. -Prašau, pasakyk, ką nors. Sušnabždėjau. -Aš tiesiog bandau suprasti, ką jaučiu tau... -Pasakyk, ką jauti. Aš noriu sužinoti... Su ranka norėjau perbraukti per jo žandą, bet jis ją atitraukė. -Atsiprašau, Cara. Jokūbas atsitraukė nuo manęs,- Per mane turi dabar kentėti, nes prie tavęs buvau per daug arti. -Tai kodėl buvai ir dabar tiesiog imi ir pasitrauki? Jaučiau, kaip manyje kyla pyktis kartu su skausmu. -Nes tu man pasirodei tokia panaši į ją. Panaši savo vidumi. Mane tai pradėjo taip traukti, jog tave ir pabučiavau pirmą kartą. Bet žinojau, kad elgiuosi savanaudiškai, nes juk tave sulyginau su ja. Išgirdusi tai man per kūną perėjo didelis skausmas. Negalėjau daugiau to klausyti. Netikėtai man nenorint iš akių pasiliejo ašaros. -Tu neįsivaizduoji, kaip aš gailiuosi. Pamatęs mano akyse ašaras tarė Jokūbas. -Pakaks. Staigiai paėmiau tos merginos nuotrauką,- Tu nepabaigiai savo keršto Tomui. Bet aš jį užbaigsiu. Norėjau išeiti, bet jis mane sustabdė patraukdamas už rankos. -Ką tu sugalvojai? Paklausė. -Patrauk ranką. Liepiau jam. Išgirdęs tai jis paleido mano ranką. Trumpai dirstelėjau į jį ir išėjau.
