Kai tu atėjai.

12 Dalis

Dabar jau pirma valanda nakties. Bandžiau užmigti, bet niekaip per sunkias mintis neėjo. Nežinojau kas man užėjo, bet nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Naktis atrodė šviesi, gal taip tik atrodė dėl žibintų. Nežinau kodėl, bet ėjau link vienos gatvės. Ten kur naktį verda gyvenimas. Iš naktinių klubų skambėjo tranki muzika. Jaučiausi tikrai nejaukiai, nes joje buvo daug pagėrusių žmonių. Turbūt ir narkomanų. Tikiuosi, kad Emilio čia nėra. Per savo mintis, net nepajaučiau, kaip aplink mane sustojo grupė bernų. Bandžiau prasiveržti pro juos, bet jie neleido.
-Kur skubi, mažyt? Vienas paklausė. Aš tylėjau. Jie dvokė alkoholiu ir cigaretėmis.
-Šiandien pasismaginsim. Kitas tarė ir visi pradėjo juoktis.
-Praleiskit mane. Bandžiau ir vėl ištrūkt, bet nepavyko. Jaučiau baimę savyje.
Netikėtai kažkas įsigrūdo į rato vidurį. Tai buvo vaikinas ir jis atrodė visai kitaip nei jie.
-Turit žolės? Paklausė jis. Jo balsas buvo prikimęs. Jis pats buvo daug žemesnis už juos, gal truputį už mane didesnis.
-Imk ir nešdinkis. Padavė ir tarė. Bet jis neėjo dar.
-Negi jūs taip ir ketinat ją vienidalintis? Jis pažiūrėjo į mane.
-Pasidalinsim kaip nors. Geras laimikis. Ir vėl pradėjo juoktis.
Iš tolo pasigirdo merginos balsas, ji šaukė. Visi jie staiga atsisuko link tos pusės. Pajutau, kad atėjas vaikinas paėmė už rankos ir pradėjo temti. Aš nesipriešinau, nes tikėjau, kad blogiau neatsitiks. Mes pradėjom bėgti ir jie pamate pradėjo mus vytis. Bėgau ten, kur jis vedė. Nubėgom į gatvę, kuri buvo prastai apšviesta žibintų.
-Pasislėpk tenais, aš juos apgausiu. Pasakė ir nubėgo. Pasislėpiau už krūmų. Mačiau jų šešėlius, kurie nubėgo link jo. Žinojau nuo šios vietos trumpesnį kelią namo, tad bėgau staigiai namo. Bėgdama visą laiką bijojau nesutikti jų. Jaučiausi gavusi didelę adrenalino bombą. Kai pasiekiau namus, jaučiau, kaip adrenalinas dingo. Jaučiausi ramesnė. Įšokau į lovą ir galvojau apie tą vaikiną. Tikiuosi, jam nieko neatsitiko. Turbūt, nebus galimybės jam atsidėkoti.
***
Sėdėjau su Monika kavinėje ir kalbėjau apie tai kas vakar įvyko. Ji buvo tiesiog viskuo šokiruota. Na, aš ir dar vis negalėjau patikėti, kad Emilis vartoja. Turbūt, tai man labiausiai ir sukėlė šoką.
-Nieko tokio, kad Maikas atsives Tomą? Paklausė Monika.
-Ne, aš vistiek tuoj išeisiu.
Štai ir atėjo jie. Atsisveikinau su Monika ir išėjau. Nusprendžiau eiti į parką. Jau nepamenu, kada paskutinį kartą ten buvau. Eidama jaučiausi tarsi mane kas nors sektų. Vis atsisukdavau, bet nieko nepastebėdavau. Nebuvo jauku eiti, nes ten žmonių nemačiau. Retai kas nors čia lankosi. Jis kaip ir apleistas. Bet man patinka atokios vietos. Dabar tikrai išgirdau kažką. Atsisukau ir pamačiau Tomą. Negi jis mane sekė?
-Kodėl seki mane? Paklausiau. Bet jis tylėjo. Priėjas staigiai mane apsiglėbė ir pradėjo bučiuoti. Bandžiau nuo jo atsitraukti, bet jis buvo stipriai mane apsiglėbęs. Jo rankos palindo po mano maikute. Jis elgėsi grubiai. Tai nebuvo panašu į Tomą, labiau į Emilį. Jaučiau, kad jo rankos atsipalaidavo ir pagaliau išsilaisvinau iš jo ir trenkiau jam.
-Kas tau daros po galais? Pradėjau šaukti ant jo.
-Maniau, kad tau patiks.
-Kodėl man turėtų patikti?
-Nes elgiuosi, kaip Emilis.
-Ką?? Kodėl?
-Tu juk supranti, kad aš esu tave įsimylėjas? Aš pagalvojau, kad jei elgsiuosi taip galiu pelnyti tavo meile.
-Taip niekada nepelnysi meilės. Tu man patinki toks koks esi. Bandžiau tave pamilti, kaip vaikiną, bet man nepavyko. Supratau, kad priversti save pamilti žmogų neeina.
-Atsiprašau, aš kvailys. Mačiau, kaip jis nusiminė. Apsikabinau jį, kaip draugą. Bet paleidau, kai prisiminiau apie tai ko jis man nepasakė.
-Kodėl man nesakei, kad Emilis narkomanas? Paklausiau. Man vėl persmelkė skausmas.
-Ką??? Tikra nesamonė. Iš kur ištraukei? Mačiau jo perkreiptą veidą. Ir vėl neigiamas atsakymas. Kiek gali man meluoti?
-Ir vėl tos melagystės. Mačiau jį vakar vartojusį. Ir jis tai neigė. Turbūt čia ta ir yra paslaptis.
-Nu, bent aš jo vartojusio tikrai nemačiau. Pradėjo juoktis.
-Tai čia ne ta paslaptis? Nemačiau nieko juokingo, buvau labai rimta.
-Ne. Jis surimtėjo.
-Kiek jūs galit mane apgaudinėt?? IŠVIS DINKIT IŠ MANO GYVENIMOO... Buvau tiesiog įtūžusi. Jaučiau, kad viskas paremta melu. Pradėjau bėgti, negalėjau stovėti ten su juo. Išbėgau iš parko. Man viskas pradėjo svaigti. Nežinojau kur bėgu. Viskas, kas man įvyko per mėnesį pradėjo lysti iš galvos. Jaučiau, kaip persmelkia galva. Viską nutraukia tarsi kažkoks atsitrenkimas. Nesupratau, kas man atsitiko. Prasimerkiau ir pamačiau daug žmonių sustojusių aplink mane. Bandžiau atsistoti, bet skaudėjo viską. Mano jėgos nusilpo ir aš nualpau...