Drovi ir nepasitikinti savimi mergina Alison net neįsivaizdavo, kaip jos gyvenimas gali apsiversti sutikus vaikiną, kuris yra tikra jos priešingybė. Viskas būtų nuostabu jei ne paslaptis, kuri gali pasmerkti viską. Tai istorija apie pirmąją meilę, k...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Namas buvo tiesiog prikimštas žmonių. Nežinau kieno tai vakarėlis, bet man to žmogaus gaila. Juk tiek bus poto darbo. Iš vis kodėl aš galvoju apie tokius dalykus? Turbūt dėl to, nes sėdžiu ant sofos ir ieškau tarp žmonių Monikos. Visą likusią dienos dalį bandžiau su ja pasikalbėti, bet jos nei namuose buvo nei paskambinti jai ėjo. Išpešusi iš Luko adresą atėjau čia kaip nekviestas žmogus. Buvo tikrai nemalonu tarp nepažystamų žmonių. Visą dieną po to ką ištariau Monikai jaučiausi blogai. Na.. Tiesiog nesijaučiau savimi šiomis dienomis. Tiksliau visą mėnesį. Manau, net sau pačiai tos priežasties nekartosiu. Pati ją gerai žinau. MEILĖ. Aš ją vistiek ištariau... Keista, bet kartojant jį mintyse jis kuo toliau tuo labiau keisčiau skamba. Atsirėmiau į sofos šoną ir žiūrėjau į šokančią porą. Jie tikrai atrodė žaviai. Staiga mano akys nukrypo į dešinę pusę ir sustojo ties vienu žmogumi. Iš nugaros jis atrodė panašus į Jokūbą, bet turbūt man vaidenasi. Vaikinas stovėjo ir kalbėjosi su kažkuo. Ilgą laiką stebėjau jį, bet jis vis neatsisukdavo. Prašau, būk Jokūbas. Kartojau savo mintyse. Ir staiga mano prašymas išsipildė. Jis trumpam atsisuko, bet man pavyko pamatyti jo veidą. Tai jis, tai jis - kartojau mintyse daug kartų. Atsistojau ir pradėjau eiti link jo, bet staiga mano kelyje susidūrė žmonės į kuriuos pati aš atsitrenkiau. Kol pavyko praeiti Jokūbas jau buvo nuėjęs nuo draugų ir ėjo nežinoma kryptimi. Sekiau jį, bet pro daugybę žmonių buvo sunku praeiti. Nusivyliau, nes tarp minios jo nebemačiau. Jaučiau, kad turiu eiti tiesiai. Taip ir buvo. Jokūbas išėjo pro duris. Greitai bėgau prie išėjimo. Vos ne griūdama pasiekiau lauką. Pradėjau dairytis jo, bet pradėjau jausti nusivylimą. Jo nėra. Pradėjau abejoti ar aš iš tikro jį mačiau, o gal tai tik mano vaizduotė. Nenorėjau daugiau čia pasilikti. Pradėjau rašyti Monikai žinutę tikėdamasi, kad ji man atrašys. -Alison? Atsisukau ir pamačiau nepažystama vaikiną. Jis šypsojosi nuoširdžia šypsena. -Aš jos sesuo. Deje, bet Alison mirė... Skaudžiu balsu tariau. Pamačiau jo veide irgi liūdesį. -Labai gaila... Ji buvo tikrai šauni. -O iš kur jūs buvot pažystami? Paklausiau. -Mes susipažinom, kai aš draugavau su Monika. Beje, aš Maikas. Staiga prisiminiau, kaip jį mačiau regėjime. -Malonu, Maikai. Aš Cara. Šyptelėjau. Netikėtai prie mūsų atsirado Monika. Monika su Maiku žiūrėjo vienas į kitą. Jų žvilgsniai atrodė tarsi jie dar būtų įsimylėje vienas kitą. -Labas, Monika. Tarė Maikas,- Kaip tau sekasi? -Neblogai, tau? -Kaip matai gerai... Jų pokalbis skambėjo gan juokingai, bet aš susitvardžiau. Buvo malonu, kad atsirado priežastis jiems vėl pasikalbėti. -Palieku jus. Manau jūs turit apie ką pasišnekėti. Tariau šypsodamasi. Monikai nepatiko ši idėja,-Pasikalbėsim rytoj, gerai? Paklausiau. Ji atsakė man linktelėdama. Pradėjau eiti link gatvės ir ant šaligatvio pamačiau stovintį Jokūbą. Mano širdis pradėjo plakti dar smarkiau. Keli žingsniai ir aš galėsiu pažvelgti į jį ir tarti, jog jis klydo manydamas, jog daugiau nesusitiksim. O gal iš karto imti ir iškloti teisybę, jog jis man patinka. Tebūnie... Kelis kartus įkvėpusi giliai priėjau prie tamsoje glūdinčio Jokūbo. -Jokūbai? Paklausiau žvelgdama į jį nusisukusį link gatvės. -Nu aš ne Jokūbas, bet galėčiau juo būti... Atsisukęs tarė vos nemurkdamas nepažystamas vaikinas. Pažvelgusi į jį paniekos veidu nuėjau... Man vaidenasi. Visur matau jį ir jeigu aš jo kuo greičiau nepamatysiu galiu ir išprotėti...
