Kai tu atėjai.

20 Dalis

Atsimerkiau. Buvo sunku žiūrėti dėl šviesos. Atrodė, kad ilgai buvau užsimerkus. Pripratus akims pamačiau virš manęs mamos ir Monikos veidus. Jų veidai buvo pilni ašarų. Bandžiau apsidairyti ir supratau, kad aš ligoninėje. Bet neprisiminiau kas atsitiko.
-O širdele, kaip mes nerimavom. Paėmus už rankos tarė mama.
-Man viskas gerai. Sunkiai tariau, dėl užkimusio balso. Dabar atkreipiau dėmesį, jog prie manęs prijungti aparatai ir mano ranka įdėta į gipsą. Bandžiau pasijudinti, bet per visą kūną perėjo skausmas.
-Tau negalima judėti. Paliepė Monika.
-Kas man atsitiko? Bandžiau prisiminti, bet man nepavyko.
-Tu patekai į avariją.
Šis sakinys man nieko nepriminė.
-Bet kaip? Kada? Su kuo? Išdėsčiau klausimus.
-Prieš savaitę tu važiavai su Emiliu ir... Monikai buvo sunku toliau kalbėti.
-Ir? Kaip mes patekom? Kaip Emiliui dabar?
Pradėjau bijoti, kad Emiliui būtų nieko neatsitikę. Ir kuo toliau tuo labiau tai slėgė. Mama su Monika pažiūrėjo viena į kitą. Mačiau mamos akyse prasiskverbiančias ašaras. Monika atsisėdo ant lovos ir paėmė už mano rankos.
-Niekas nežino, kaip tiksliai tai atsitiko. O Emiliui? Net nežinau, kaip tau tai pasakyti. Atsiduso Monika.
-Sakyk greičiau. Jų ilgas tylėjimas mane žlugdė.
-Emilis... Jis... Jis mirė, Alison...
-Kokia tu melagė, Monika. Nusiprunkščiau. Monika su mama žiūrėjo į mane nesuprantančios, kas vyksta.
-Žinau, kad jis turi būti kur nors netoli. Emili!!! Emili!!! Pradėjau šaukti jo vardą. Kuo toliau tuo labiau jaučiau, kad tai ne melas. Norėjau eiti jo ieškoti. Staigiai nusimečiau nuo savęs aparatus ir lipau iš lovos kentėdama skausmą. Jos bandė mane sustabdyti, bet nepavyko. Bandžiau eiti, bet buvau per silpna. Kritau staigiai ant grindų jausdama dar didesnį skausmą. Tai mane palaužė ir pradėjau smarkiai verkti. Jaučiau praradusi visą gyvenimą. Supratau, kad nebeturiu daugiau nieko. Pradėjau rankas trankyti į grindis. Monika su Mama mane sustabdė.
-Kodėl man taip? Šaukiau.
Man nerūpėjo, kaip skaudėjo visą kūną po avarijos.
-Pasakyk, kada jis mirė?Ar tai dėl ligos? Kreipiausi į Moniką.
-Jis mirė ligoninėje nuo ligos. Avarijoje jis nepatyrė stiprių sužalojimų.
Akyse man pradėjo viskas lietis. Mačiau daug žmonių ateinančių į palatą. Jie pradėjo kelti mane į lovą.
-Suleisim jai raminamųjų. Girdėjau moterišką balsą. Vėliau jie visi pradingo. Prie manęs priėjo Monika.
-Emilio paskutiniai žodžiai buvo, kad jis myli tave. Mačiau jos šyptelėjimą.
Dabar šie žodžiai man nieko nereiškė, nes daugiau jo niekada nepamatysiu. Mano mintis nutraukė raminamųjų poveikis...