Juodoji rožė ■Sustabdyta■

•5•

Stiles p.o.v.

Ryte vėl pavežiau Malią į mokyklą. Visą kelią galvojau tik apie tai, kur galėtų būti Scott.

-Stiles!- suriko Malia pabudindama mane iš minčių transo.

Staigiai nuspaudžiau stabdžius. Vos nepartrenkiau per pėsčiųjų perėją einančio berniuko. Jo mama staigiai pribėgo prie jo išlipusi iš savo mašinos ir apkabino. Dar mestelėjo į mane piktą žvilgsnį. Perbraukiau ranka per plaukus. Jaučiau kaip kaista ir šlampa akys. Visa tai kas dabar vyksta kelia tokį stresą, kad vos nepartrenkiau nekalto berniuko. Motina su savo vaiku nuėjo nuo kelio. Aš net nesiruošiau pajudėti.

-Stiles, kas tau?- paklausė Malia. Džiaugiuosi, kad ji važiavo kartu, nes tik jos dėka neįvyko nelaimė. Jau imu mėgti tą jos čaižų balsą.

-Nieko. Atleisk, esu kaip nesavas,- pasakiau ir išgirdęs pyptelint mašiną iš galo vėl imu važiuoti.

Malia tik su nerimu spokso į mane, o po to nusuka žvilgsnį į kelią. Įvažiuoju į mokyklos stovėjimo aikštelę. Pasistatau bet kaip ir išlipu iš mašinos. Malia apeina aplink ir atsistoja šalia manęs.

-Ar būtina buvo atsistoti per dvi invalidams skirtas vietas?- ji pašnairuoja į mane. Susikišu rankas į džinsų kišenes. Mergina atsidūsta ir iškėlusi ranką pamoja. Pamatau ateinančią Lydią. Ji kaip visuomet atrodo nepriekaištingai, o dar ta gėlėta suknelė tik dar labiau išryškina jos figūrą.

-Sveikučiai,- taria ji pakimusiu balsu.- Na, yra žinių?

Ji žiūri man į akis, o aš į jos. Negaliu atsižiūrėti. Jos akys skaisčiai žalios, į jas žiūrėdamas matau medžius, gamtą, gyvybę. Susiprotėjęs, kad turiu atsakyti į jos klausimą, nusuku akis.

-Ne, po kolkas nieko.

-O aš kai ką radau,- pasako ji.

Anksti ryte kai tik atvažiavau pas Malią, viską jai papasakojau. Turbūt Lydia nenori, kad ji kištųsi, bet aš ja pasitikiu.

Lydia pačiupo mane už riešo ir tempė paskui. Malia ėjo už manęs. Sparčiu žingsniu skuodėme per mokyklą. Lydia atidarė mūsų lakroso trenerio kabineto duris ir greitai įstūmė mus vidun. Ji nuėjo prie trenerio stalo ant kurio viskas buvo bet kaip išmėtyta. Atrodė, lyg čia ką tik viską nusiaubęs būtų viesulas. Tik puodelis su užrašu "I love lacrosse" stovėjo savo vietoje. Jame dar buvo kavos. Lydia pasiknisusi tarp popierių ištraukė gelsvą lapą ir padavė man.

-Šiandien ryte atėjau anksčiau ir pastebėjau, kad treneris kažkaip keistai elgiasi. Pašnipinėjau jį ir nugirdau kalbant telefonu. Jis kalbėjo apie kažkokį apleistą golfo lauką ir kad nori jį įsigyti, kad ten galėtų pastatyti naują stadioną. O tada prakalbo apie lavoną,- paskutinį žodį ji ištarė labai tyliai.

Nustebęs skaičiau tai, kas buvo parašyta gelsvame popieriaus lape. Tai buvo sutartis, kurią pasirašius būtų galima įsigyti golfo lauką. Lapo kampe tėra tik trenerio parašas, o golfo lauko savininkas dar nepasirašęs. Aptinku ir adresą.

-Ką? Lavoną?- Malia atrodo itin susirūpinusi. Jos klausimas priminė man paskutinius Lydia'os žodžius. Pakėliau akis į ją.

-Taip. Nežinau ką jis turėjo omeny, bet kai apie tai kalbėjo, jis atrodė išsigandęs, o jo balsas drebėjo,- pasakė Lydia.

Rankose vis dar laikiau tą sutartį. Malia uždėjo ranką man ant peties.

-Stiles, viskas bus gerai. Einu į biblioteką surasiu informacijos apie to golfo lauko savininką,- tarė ji ir pakštelėjusi man į skruostą išėjo iš kabineto.

-Kokio velnio jai pasakei?- Lydia'os balsas jau nebebuvo toks tylus kaip prieš tai.

-Ji juk mano...- net nežinojau kas Malia man dabar yra.- Draugė. Ji turi teisę žinoti.

-Tu tik įtrauki ją į dar didesnę bėdą,- Lydia pavartė akis. Ji atrodo taip mielai kai pyksta.

Staiga pasigirsta trenerio šūksniai. Jis grįžta į kabinetą. Sulanksčiau sutartį ir įsidėjau į kišenę. Apsižvalgiau po kambarį. Vienintelė vieta kur galėjom pasislėpti tai tik nedidutė spinta, kurioje sukrauti trenerio trofėjai. Jis tikrai nemėgsta jais puikuotis. Visuomet sako, kad svarbiausia yra darbas. Pačiumpu Lydią už rankos ir įstumiu į spintą. Šiaip taip telpu ir aš. Jaučiuosi keistai būdamas taip arti jos. Mūsų kūnai liečiasi, tiksliau yra prispausti vienas prie kito. Galiu užuosti jos plaukų aromatą. Ji kvėpuoja man į krūtinę. Tik dabar pastebiu, kokia ji žema. Uždedu savo ranką ant jos liemens. Man pradeda patikti būti tokioje mažoje spintoje. Džiaugiuosi, kad nesergu klaustrofobija.

-Stiles, ką darai?- sušnabžda ji.

-Nieko,- šypteliu. Mano ranka ima slinkti žemiau.

-Baik!- tyliai sucypia Lydia. Nesuprantu, kas man užėjo. Girdėjau kaip treneris kažką pasiėmęs nuo stalo išeina iš kabineto, bet aš net nepajudu iš vietos. Uždedu ir antrą ranką ant jos liemens iš kitos pusės. Lydia bando patraukti mano rankas, kad išeitų iš spintos, bet aš ją laikau užspaudęs. Tikrai, atrodo, lyg tai daro mano kūnas, nors protas to daryti visai nenori. Jaučiuosi lyg aš nebūčiau aš.

-Stiles, prašau paleisk. Man trūksta oro,- jos veidas kaista ir ji vis bando išlįsti iš mano rankų. Ji visa virpa.

-Bijai manęs?- žodžiai patys išsprūsta iš mano lūpų.

-Prašau, liaukis.

Priglaudžiu lūpas prie jos skruosto. Lydia stumteli mane, bet aš tik kreivai nusišypsau. Nenorėjau jai kenkti. Tiesiog nesupratau kas vyksta su manimi. Buvau kažkas kitas. Ir beprotiškai troškau jos. Bet tada Lydia staigiu judesiu pačiupo pirmą pasitaikiusį trofėjų ir trenkė su juo man į veidą. Susiėmiau už kairiosios veido pusės. Lydia atidarė spintos duris ir išėjusi atsirėmė į stalą. Ji sunkiai kvėpavo, o jos akyse kaupėsi ašaros. Tik dabar supratau, ką galėjau padaryti, jeigu ne jos sumanus planas trenkti man į veidą su trofėjumi. Tik dabar atsipeikėjau ir vėl pasijaučiau normaliuoju Stiles.

-Lydia, aš... Aš nežinau kas man užėjo,- bandžiau taisyti padėtį. Turbūt paaky liks mėlynė.- Atleisk. Aš labai atsiprašau.

-Viskas gerai. Man viskas gerai,- ji net nepažiūrėjo į mane. Sučiupau ją už riešo, kad neišeitų, bet ji lyg nutrenkra elektros atšoko nuo manęs. Ji bijojo manęs.- Daugiau niekada nebandyk manęs liesti. Prašau. Dabar nenoriu tavęs matyti.

Ji tiesiog išbėgo iš kabineto. Nusprendžiau nebeiti į pamokas. Vos nuskambėjo skambutis, išėjau iš mokyklos ir įsėdau į savo džipą. Akis baisiai skaudėjo, jaučiau kaip tinsta. Iš įniršio trenkiau per vairą ir šiek tiek nurimęs atrėmiau galvą į sėdynę. Kas man buvo? Dabar Lydia, mergina kurią taip myliu, nekęs manęs visą likusį gyvenimą. Nežinau ką daryti. Vien Scott'o dingimas kelia man paniką, o dar šis įvykis... Viskas taip suknista. Atsidusau. Norėjosi dar kartą trenkti sau per veidą. Esu toks kvailys. Manau visiems bus geriau, jeigu dabar stengsiuosi būti kuo atokiau nuo Lydia'os. Iš daiktams susidėti skirti skydelio išsitraukiau akinius nuo saulės. Užsidėjau juos, kad nesimatytų mėlynės. Užvedžiau variklį ir išvažiavau namo.

Yes, 1000 žodžių! Dabar stengsiuosi rašyti 1000 - 1500 žodžių dalis. Tikiuosi ši dalis jums patiko ;) Veiksmo mažoka ir gal nuobodi truputėlį gavosi, bet kita bus įdomesnė :* Jeigu patiko nepamirškit paspausti vote :) O kam nesunku, tai galit ir nuomonę palikti× Ypatingai ačiū tiems kas nuolat perskaito kiekvieną dalį!
-FancyyGirl24×××