Juodoji rožė ■Sustabdyta■

•1•

Stiles p.o.v.
Ryte susitikau su Scott. Mes esame geriausi draugai jau nuo pirmos klasės ir kartu vaikštome į mokyklą nes taip pat esame ir kaimynai. Taigi mokykloje kaip ir nieko naujo. Mums pirma istorija ir šiandien žiūrėsime kažkokį filmą apie pirmąjį pasaulinį karą (tokie filmai bent jau man yra be galo nuobodūs). Bet vos tik įėjus į klasę pamatau ją. Tos nuostabios žalios akys, jos plaukai braškių rausvumo, o ji pati atrodo dieviškai. Tik viena smulkmena: ji man visiškai nieko nejaučia. Tos žalios akys niekada nepažiūri į manąsias, tie braškių rausvumo plaukai niekada nebus glostomi mano rankos, tas tobulas kūnas niekada manęs neprisileis. Kartais galvoju, kad gal ji tiesiog per daug užsispyrusi? Ar per daug pasikėlusi? Gal iš išorės taip ir atrodo, bet tikiu, jog jos vidus daug švaresnis. Taip, būtent tokia yra Lydia Martin, kurią aš esu beprotiškai įsimylėjęs.
Atsipeikėju iš šio minčių srauto ir nueinu atsisėsti. Vienintelis likęs suolas už Lydia'os. Tyliai atsisėdau. Ji net neatkreipė dėmesio į mane. Akies krašteliu pažvelgiau į Scott. Jis sėdėjo už Allison, savo merginos. Jiedu labai graži pora. Pamokai prasidėjus mokytojas įjungė filmą ir mes 45 minutes žiūrėjome nuobodybes apie karą. Nors tiesą pasakius, dauguma laiko aš praleidau spoksodamas į Lydią.
•••
-Tai nori eiti su manim ar ne?- paklausė Scott kimšdamas kepsnį.
-Na gerai jau. Bet pasiimsiu Lydią,- atsakė Allison.
Sėdėjome valgykloje. Scott ir vėl rengia vakarėlį ir kviečia visus iš eilės. Žinoma, aš siaubingai nemėgstu vakarėlių, nes visą laiką dažniausiai prasėdžiu vienas gerdamas punčą, bet Scott yra mano geriausias draugas taigi negaliu jam pasakyti ne. Išsitraukiau matematikos vadovėlį ir bandžiau įveikti bent vieną uždavinį. Ant stalo tarkštelėjo padėklas su dubeniu salotų. Priešais mane atsisėdo Lydia. Stengiausi nepakelti akių.
-Lydia, tu ir vėl valgai tas pašvinkusias salotas?- paklausė Scott.
-Jos nepašvinkusios. Laikausi dietos,- atsakė ji savo aksominiu balseliu.
Bandžiau susikoncentruoti į skaičius, bet tai buvo neįmanoma misija.
-Be to, Lydia, ar eisi su mumis į Scott vakarėlį?- Allison šypsojosi nuo ausies iki ausies.
Lydia nustojo kramčiusi ir nustatė mąslią miną. Tada turbūt pirmą kartą gyvenime pažiūrėjo į mane ir paklausė:
-Stiles, o tu eisi?
Vos neišmečiau matematikos vadovėlio ant grindų. Per šį mėnesį tai turbūt pirmi jos man ištarti žodžiai. Aišku, tik tokių žodžių ir tikėjausi. Nurijau seilę ir stengdamasis nepažvelgti jai į akis atsakiau:
-Taip, eisiu.
Norėjau dar pasakyti, jog eisiu dėl Scott, bet liežuvis tarsi susipainiojo ir aš nebegalėjau ištarti nė žodžio. Lydia spoksojo į mane perkreiptu žvilgsniu, o aš bandžiau nepaspringti savo liežuviu. Galiausiai jie grįžo prie pokalbio apie salotas ir aš galėjau atsipalaiduoti. Prisiekiu, nekenčiu jaudulio. Vos tik imu jaudintis su manimi prasideda keisti dalykai. Kaip ir dabar. Kad tai nepasikartotų pakilau nuo stalo ir pasakiau jiems, kad einu į tualetą. Nebeištversiu čia nė minutės.
•••
Slankiojau mokyklos koridoriais iš kampo į kampą. Dieve, šita pertrauka tokia ilga! Nusliūkinau prie savo spintelės. Atrakinau ją ir įmečiau matematikos vadovėlį. Kad jį kur velnias! Turbūt už mane kvailesnių tiesiog jau nebegali būti. Normalus vaikinas tiesiog prieitų prie patinkančios merginos ir pakviestų į pasimatymą, bet jeigu tai padaryčiau aš, tai turbūt ne tik prarasčiau kalbos dovaną, bet dar ir nualpčiau. Dabar norėtųsi prasmegti skradžiai. Giliai įkvėpiau ir uždaręs spintelę patraukiau į biologijos klasę.

××× Jop, štai tokia pirmoji dalis. Atleiskit, kad nuobodi. Esu čia naujokė ir laukiu jūsų palaikymo ;) ×××