Juodoji rožė ■Sustabdyta■

• 9 •

Stiles p.o.v.

Nuvedžiau Malią į antrą aukštą ir paguldžiau ant lovos savo kambary. Ji buvo taip nusitašiusi, kad ėmė juoktis iš lubų. Kažkada ir aš maniau, kad lubos juokingos, bet tada man buvo penkeri.

- Žinai kas dar juokingiau, Stiles?- vebleno ji.

- Na?

- Kad tu ją pažįsti ilgiau nei aš, bet žinai mažiau,- ji nusikvatojo.

- Ką turėčiau žinoti?

Bet Malia daugiau nebeatsakė į jokį klausimą, nes paniro į gilią sapnų karalystę. Apklojau ją plonu pledu ir nulipau žemyn. Broviausi pro žmones ieškodamas Lydia'os. Norėjau viską sužinoti. Kodėl ji turėtų kažką slėpti nuo manęs? Minioje, tarp šokančių ir geriančių žmonių jos jau nebebuvo. Išbėgau į lauką, bet taip pat nieko. Po velnių, kur ji? Tarsi man neužtenka Scott ir Allison dingimo. Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir bandžiau jai skambinti. Ryšys yra, telefonas įjungtas, bet niekas neatsiliepia. Dieve, tikiuosi, kad ji tiesiog užsinorėjo važiuoti namo ir dabar sėdi ten patenkinta vakarėlio sėkme.

Lygiai dvyliktą nakties liepiau visiems išeiti. Dauguma pakluso, kiti spiriojosi, bet galiausiai irgi išėjo. Namuose siaubinga betvarkė. Kol Malia saldžiai miega geriau sutvarkysiu šį jovalą. Bet nespėjus pakelti nė vieno daikto suvibruoja mano telefonas. Skambina Lydia. Staigiai pakėliau ragelį.

- Stiles,- jos balsas drebėjo, atrodė, kad ji verkė.

- Lydia, kur tu? Kas nutiko?- iškart išbėgau laukan ir įsėdau į savo džipą.

- Aš nežinau kur esu,- ji verkė.

- Ša, nurimk. Apibūdink tą vietą.

- Lyg ir miškas. Stoviu prie kažkokios pelkės.

- Gal dar kas?- užvedžiau variklį.

- Taip. Šalia manęs didžiulis ąžuolas.

- Žinau, kur tu.

• • •

Džipą pastačiau prie kelio, o pats pasileidau bėgti per mišką. Prie tos kūdros mudu su Scott vaikystėje žaisdavome policininkus. Dažniausiai jis būdavo vagis, o aš protingas detektyvas, kuris viską išsiaiškindavo. Patraukiau prisiminimus šalin ir sustojau pamatęs Lydią. Tamsoje jos siluetą buvo sunku įžiūrėti, bet jos plaukai puikiai palengvina aplinkybes. Tamsoje jie dar ryškesni. Pribėgu prie jos ir stipriai apkabinu. Merginos kūnas siaubingai dreba, ji šalta kaip ledas. Glostau jos virpančią galvą bandydamas nuraminti. Pamažu imu jausti kaip ji sušyla ir liaujasi drebėti. Nenoriu jos paleisti, tik ne dabar. Bet Lydia pati atsitraukia ir pažvelgia man į akis.

- Turėjau tau pasakyti anksčiau, bet buvau supykusi.

- Tai sakyk dabar,- paraginau ją.

Ji nurijo seilę ir atsiduso. Tada nusuko veidą į šoną ir pradėjo kalbėti.

- Su manimi kažkas ne taip. Matau haliucinacijas, kurios atrodo tokios tikros, kad imu klykti. Dažniausiai padarau tai, ko net nesuprantu daranti. Tarkim net nejausdama ant kažkieno mašinos durelių išraižau vardą Kira.

- Lydia, mūsų mokykloje mokosi tik viena mergina tokiu vardu. Tai istorijos mokytojo dukra, Kira Yukimura,- pasakiau.

Lydia pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu. Aš net neatsakiau kaip reaguoju į tas jos haliucinacijas. Aišku, tai labai svarbu, bet dabar man svarbiausia buvo, kad ji saugi.

Kitą rytą liepiau Malia'i likti mano namuose ir neiti į mokyklą, kol praeis pagirios. Daviau jai raktą, nes visgi pasitikiu ja. Kartu su Lydia nuskubėjome į istorijos kabinetą, kur su savo tėčiu kalbėjosi Kira. Aš ją nelabai ir tepažįstu, tik prisimenu, kad kažkada darėm istorijos projektą kartu. Kai jos tėvas išėjo, Lydia uždarė duris, o aš pasodinau Kirą ant pirmos pasitaikiusios kėdės. Pats atsirėmiau į suolą ir pradėjau jos klausinėti.

- Ar pažįsti Scott Mcall?

- Tik iš matymo.

Tada į klausimų laidelę įsitraukė ir Lydia.

- O Allison Argent?

Tamsiaplaukė susimąstė, o tada pažvelgė į šalia manęs stovinčią Lydią.

- Tu ne žmogus.

Nesupratau ką ji turėjo omeny. Lydia aiktelėjo, kai Kira nusiėmė diržą ir pavertė jį kardu. Mergina atsistojo ir užsimojo padurti Lydią, bet aš ją pastūmiau ir čiupau Kirai už riešų. Pasukau tą ranką, kurioje ji laikė kardą ir šis nukrito ant žemės.

- Lydia! Bėk!- surikau, bet tada Kira spyrė man į pilvą.

Paleidau jos rankas, o ši pasiėmusi kardą staigiai prirėmė Lydią prie sienos. Dieve, kas ji per viena? Ir nuo kada mokykloje galima turėti ginklų? Atsistojau ir pasiėmęs kėdę trenkiau ja Kirai per nugarą. Ši parkrito ant žemės, o aš paspyriau jos kardą toliau. Lydia atsistojo prie manęs ir aš apglėbiau ją per pečius. Kira suaimanavo, o tada net nespėjus paklausti atsakė į visus klausimus.

- Tiesiog atpažįstu antgamtines būtybes. Tu banšė ir tai pajaustų bet kuris su tokiais padarais reikalų turėjęs žmogus. Ir taip, šiek tiek pažįstu Argent giminę, nes jie vieni iš geriausių medžiotojų. Negi judu nesuprantate? Allison medžioja Scott. Tai buvo jos pirma užduotis ir jeigu ji jos neįvykdis, tai niekada netaps medžiotoja. Dabar turbūt paklausit, kam jai medžioti Scott. Patikėkit, jūs daug ko nežinote apie savo draugus. Beveik kiekvienas iš jų slepia siaubingas paslaptis. Scott yra vilkolakis. Ir jeigu norite juos surasti, jums reikės mano pagalbos. Mano ir Isaac pagalbos.

Informacijos man buvo per daug ir aš nenorėjau tikėti nė vienu jos žodžiu. Lydia pažiūrėjo į mane išsigandusiomis akimis. Kas po velnių čia vyksta? Kodėl viską sužinau tik dabar ir dar iš žmogaus, kurio beveik nepažįstu? Kira nusijuokė ir sunkiai atsistojusi savo kardą vėl užsidėjo kaip diržą.

- Žinau, kol prisitaikysite jums reikės laiko. Bet nepergyvenkit, ištvėriau aš, ištversit ir jūs,- Kira patraukė link durų ir atsigręžė į mus.- Eisit su manimi ar liksit čia ir aiškinsite mano tėvui kas sulaužė kėdę?

Atsidusau ir patraukiau paskui ją.

Einant ji mums papasakojo viską, ką turėjome žinoti. Apie tai kaip Scott pavirto vilkolakiu, Allison medžiotojų šeimą, dar sužinojau, kad Malia yra kojotė. Aišku, nesupratau, kaip ji tada galėjo būti girta, bet tai turbūt koks vilkolakių triukas. Kira papasakojo Lydia'i kas ji tokia ir pasakė, kad jeigu nori išmokti naudotis savo galiomis, ji turės kreiptis į kitą banšę. Vienintelė kurią mums pasiūlė Kira, tai buvo kažkokia mergina gyvenanti beprotnamyje.

- O kaip dėl Isaac?- paklausiau.

- Na jis ieško Malia'os, nes pažįsta jos motiną. O ši paprašė jo ją surasti. Patikėkit, jūs tikrai nenorite susidurti su ta moterimi.

Nors Kira mums viską kaip ir papasakojo, vistiek jaučiausi klaikiai. Per vieną dieną sužinoti visą tiesą yra tikras smūgis. Kira pasakė, kad padės surasti Scott ir tai buvo svarbiausia. Įsėdau į savo džipą. Po kelių minučių keleivio vietoje jau sėdėjo Lydia. Stebėjau kaip tamsiaplaukė grįžta į mokyklą lyg nieko nebūtų nutikę.

- Bėgant laikui susitvarkysim,- Lydia uždėjo savo delną ant manojo ir tai privertė mane į ją pažiūrėti.- Žinau, kad tau sunku. Patikėk, man dar labiau. Juk dabar aš net nežinau kas esu.

Suspaudžiau jos ranką savo delne. Taip, ji teisi. Jai dabar daug sunkiau nei man.

Sveikučiai, štai ir įkėliau naują dalį:) Tikiuosi sulaukti jūsų palaikymo, nes tik tai mane motivuoja rašyti toliau:* Džiugu, kad atsiranda vis daugiau žmonių atkrepiančių dėmesį į šitą makalynę. Be galo dėkoju skaitantiems!
- FancyyGirl24 xxx