Mirusi žemė

Namie yra tik vienas veidrodis. Jis paslėptas už slankiojamosios plokštės. Negaliu žiūrėti į veidrodi, man tai kelia šiurpa. Bet kartais kai jaučiuosi tokia vieniša aš į jį žiūrių, gal dėl to, kad neišprotėčiau? O gal jau išprotėjau? Medinės grindys girgžda po kojom, palei visas sienas pristatytą knygų lentynų, visas jas perskaičiau. Televizorius? Taip jis yra, bet beveik visus filmus jau peržiūrėjau. Maistas baigiasi, visos parduotuvės aplinkui jau tuščios, turiu mašina, bet kurgi nuvažiuosi be degalų? Artimiausia degalinė yra už kaimo, bet pėščiomis tai labai ilgas kelias ir ten tikriausiai knibžda zombių. Todėl ir pasirinkau kaimą, nes kaimuose gyvena mažai žmonių ir kaime tebuvo tik keli zombiai kuriuos teko nudėti, nebeturiu įrankiu su kuriais galėčiau apsiginti, todėl tai ir yra didžiausia problema. Reikia iš čia neždintis. Jei nemirsiu nuo zombių, tai mirsiu iš bado. Pasiruošiau didelį baką bėnzinui prisipilti ir kelis ginklus. Iš karto kai grįšiu, dinksiu iš čia visiems laikams. Galbūt rasiu žmonių arba nors vieną žmogų. Išėjau. Kol ėjau iki degalinės buvo tylu kaip visada, bet juk atsarga gėdos nedaro? Patikrinau visą degaline, zombių nė ženklo. Keista. Bet man ir nerūpi tie kraujo ištroškę gyvūliai. Degalinėje radau truputi greito maisto. Koks čia ir maistas, keli batonėliai su šokoladu ir guminuku pakęlis. Prisipildžiau pilną baką bėnzino ir kuo greičiau bėgau į kaimą, namo, kol nesutemo. Keistą, užtrukau kelias valandas. Prie namų tvoros su mano pagamintais spąstais buvo žmogaus, o gal zombio pėdsakai? Bet juk tie spąstai buvo zombiams, zombiai nėra tokie gudrūs jų išvengti. Manau, kad tai žmogus. Greitai įeinu vidun, o ten, šuo. Šuo? Kaip jis čia atsirado? Iš kur jis? Iki šiol po infekcijos nemačiau nei vieno gyvūno. Ir kodėl prie spąstų buvo žmogaus pėdsakai? Ech, galbūt šunelis gelbėjosi nuo kokio zombio ir įbėgo čia, pas mane. Pagaliau, pagaliau turiu draugą. Būsiu neviena. Greitai nubėgau į savo kambarį, susirinkau visus būtinus daiktus, visus ginklus kurie buvo likę ir maitą, visą maistą. Viską sukroviau į mašiną ir nuėjau į kambarį atsikvėpti.          -Ko gero išvyksime tik rytoj, šiandien pailsėkime. Pasakiau šuneliui, nesitikėjau atsakymo, juk tai šuo. Ir nuėjau miegoti. Ryte, atsikėliau nuo triukšmo. Išsigandau, nes aš čia juk viena. Nuėjau į apačią, o ten šuo, viską išmėtęs ir sugraužęs. Nieko tokio, vistiek šiandien išvyksime. Susirinkau paskutinius daiktus, ir pasiėmiau vieną ginklą, kad turėčiau po ranka, jeigu kas nutiktu. Įleidau į mašiną šunelį, įsėdau pati......