Tos besielės eilės, kurios nesugeba išreikšti visko, ką noriu pasakyti.
Tos raidės, kurios sudelioja tuos bereikšmius sakinius.
Visa tai, kas supa mus, lyg sapnas sapnuojamas realybėje.
Kuriame galima viską pačiam galvoti, bet vistiek pasielgti klaidingai.
Tos slenkančios sekundės, kurios trunka ilgiausiai.
Tas prisirišimas ir netektis, skausmas ir mirtis.
Tai taip netikėta ir skaudu, nelaukta, bet numanyta ir žinota.
Tos kelios sekundės tarp gyvenimo ir mirties.
Tie beprasmiai sakiniai ir žodžiai, beprasmės raidės
Visas tas praskriejantis tarpas lyg sapnas, kai suvoki tai.
Kai supranti, jog jie nebegrįš, niekada...
Tos ašaros išlietos dėl neatsargumo, nerūpestingumo.
Ta nuotaika niūri, kuri atkeliauja pas visus.
Tos ateities vizijos nepasieksiančios rytojaus.
Visos kalbos tampa beverčiais žodžiais.
Viskas pradingsta. Lieki tik tu ir tavo slegiančios mintys.
Tos žudančios mintys.
Tai kančia.
To nepakeisi.
Tai likimas.
-atskilusi šukė
VOCÊ ESTÁ LENDO
Akys išduoda
PoesiaMintys, eilėrasčiai, žodžiai, raidės, dainos, sakiniai, beformes eilės, sujauktos mintys... tai jau antras mano tokios kūrybos istorija tiesiog pagalvojau, kad galbūt per daug ten visko ir reikia pradėt iš pradžių.
