Tamsu mano vaizduotėje ✔︎

Trylikta dalis

Po šešių dienų Meridą paleido iš tylos kambario.

Dabar nuo bet kokio, net ir menkiausio, triukšmo jai imdavo spengti ausyse, o akyse dvejinosi. Mergina pirmomis valandomis savo kambaryje vaikščiojo sunkiai, kalbėti buvo dar sunkiau. Atrodo, kad šešios dienos nėra taip daug, bet kambaryje, kuriame taip tylu, kad net gali girdėti savo širdies plakimą, net praleistos penkios minutės gali lengvai išvesti iš proto.

Gera žinia ta, kad Merida jau seniai buvo išprotėjusi. Blogiau jai būti tikriausiai nebegalėjo.

Merida pažvelgė į savo kambarį, kuris buvo tamsus, labai tamsus. Visi jos daiktai, pradedant nuo lovos ir baigiant knygų lentynomis, buvo išnešti, paliktas tik minkštas čiužinys, patiestas ant žemės, ant kurio mergina, sunkiai keldama tarsi smėlio pripiltas kojas ir dar sunkiau nešdama tylos iškankintą galvą, iš lėto ir ramiai atsisėdo. Gerai, kad nenorėjo į tualetą, nes ne tik kad nebūtų sugebėjusi iki jo nueiti, bet vonios durys buvo užrakintos, o raktą turėjo Kėsteris. Kiek žinojo, jai kas valandą bus atnešamas kibiras. Fu.

Tai bausmė, pamanė Merida. Šešios dienos tylos kambaryje. Nežinia, kiek dienų be daiktų, tik su kietu čiužiniu po kūnu. Jeigu ji elgsis gerai, kas savaitę turėtų būti grąžinta po vieną jos baldą. Pirmą savaitę bus atrakintas vonios kambarys, antrą - grąžinta lova, trečią - rašomasis stalas, ketvirtą - spintą ir paskutinę, penktąją savaitę, Merida turėtų atgauti dvi lentynas su knygomis. Pirmoje lentynoje buvo įvairūs detektyvai, kuriuos laisvalaikiu, norėdama atsipalaiduoti, mergina krimto daugiausiai, o antroje - viduramžių, klasikinė ir romantizmo literatūra. Antroje lentynoje daugiausiai dominavo vos keli jos pamėgti rašytojai - Dantė, Baironas ir Balzakas.

Merida sėdėjo ant čiužinio, jai dvejinosi akyse. Nebuvo tylu, už durų girdėjosi žingsniai, prislopinti balsai, kvėpavimas, darinėjamos durys - joks garsas dabar nepraslydo merginai pro ausis, tik taip ji suprasdavo, kad dar yra gyva. O tylos kambaryje ji nesuprato nieko. Tyla buvo žudanti. Tyla atbukino visus jo pojūčius ir, rodos, tai buvo baisiausia bausmė. Jos galva buvo sunki, atrodė, tuoj nukris, tuoj atsiskirs nuo kūno. Argi kas nors neturėtų ateit pažiūrėti, kaip ji jaučiasi? Juk tai Emanuelio darbas... O kur jis? Kodėl neateina pažiūrėti, ar Merida gyva?

O gal tikrai, gal iš tiesų niekam neberūpėtų, jeigu ji mirtų čia, lėtai, kankinama neišpasakytos kančios. Jeigu jos galva nukristų, o ji pati numirtų... juk niekam iš tiesų nerūpėtų... O kodėl turėtų rūpėti?

Merida vis dar sėdėjo, bet galva svėrė kūną į šoną ir ji pusiau atsigulė ant čiužinio. Nebejuto nieko, jautėsi tarsi nesvarumo būsenoje, jautėsi tokia netikra. Ji tik norėjo namo... ji tik norėjo, kad ateitų Derenas. Tegul pasako, kad ji padarė tai, ką turėjo padaryti, tegul pasako, kad Fredė mirusi. Merida to norėjo labiau už viską.

Kelias minutes jos nebebuvo. Turbūt užmigo. Bet iš sunkaus, beprasmio ir kūno stingdančio miego ją prikėlė beldimas į duris. Sulig kiekvienu beldimu ji juste juto, kaip pulsuoja smegenys.

Viens, du, trys . . .

Viens, du, trys . . .

- Atidaryta! - suriko Merida ir pati neatpažino savo balso, tarsi jos gerklėje būtų įstrigusi varlė. Netgi jos pačios balsas buvo toks garsus, kad mergina užsimanė pasismaugti. Deja, to nepadarė.

Durys atsidarė, nuo to garso plyšo galva. Įėjo Derenas, Merida to nesuvokė, nes ją blaškė Dereno batų girgždesys, kai jis ėjo per kambarį link jos. Nematė jo veido, stebėjo batus. Jis kažką kalbėjo, bet ji nieko nesuvokė. Merida matė, kad jis atsinešė kėdę. Pasistatė ją priešais Meridą ir atsisėdo. Merida kilstelėjo galvą. Iš pradžių pamatė jo smėlio spalvos kostiumą - jokių džinsų, jokių nudrengtų marškinių, Derenas vėl apsirengęs normaliai. Vėliau pažvelgė į jo veidą. Vaikinas liūdnai šypsojosi, jo paakiai nebebuvo pajuodę, o veidas nebuvo persikreipęs iš pykčio. Merida norėjo pakelti galvą, geriau į jį įsižiūrėti, tačiau negalėjo. Galva buvo per sunki.

- Labas, Merida, - pasisveikino Derenas, jo sodrus balsas aidu atsimušė merginos galvoje, ji sudrebėjo visu kūnu.

Kodėl tu čia, norėjo paklausti ji, bet neištarė nė žodžio. Negalėjo pasikelti, žiūrėjo į šonu pasisukusį jo atvaizdą.

- Tavo kambarys atrodo labai gražiai, - vėl pasakė jis, o Merida norėjo, kad užsičiauptų. Kalbėk, kalbėk, bet patylėk. Išeik, išeik, bet prašau, pasilik.

Merida balsu nieko nepasakė, jos išvargusios akys perštėjo, mergina sunkiai įžiūrėjo Dereno veidą, atrodė, kad jis įgijo keistą išraišką. Nesulaukęs atsako, Derenas pakreipė galvą taip, kad jo ir Meridos veidai būtų pasukti vienodu kampu.

Derenas nusijuokė. Jo juokas skambėjo keistai, piktai, beprotiškai, bet Merida kaltino savo sergančias smegenis, per ilgai prabuvusias tyloje ir dabar nebesusigaudančias aplinkoje. Derenas kažką jai kalbėjo, ji nieko nesuprato, todėl jai pasidarė baisu. Merida norėjo, kad ją išgydytų, Merida nebenorėjo sirgti, jai nepatiko tokia būsena.

- Daktare... - tyliai sumykė ji, kad tik nesukeltų bjaurios minčių reakcijos. Norėjo dar kažką sakyti, bet balsas užsikirto ir mergina vėl tapo nebyle.

Daktare, padarykit taip, kad aš vėl galėčiau mąstyti...

Atrodė, Derenas vėl nusijuokė, taip pat beprotiškai keistai, atsistojo nuo kėdės. Kai ištarė šiuos žodžius, pasirodė, kad taria juos Meridai prie pat ausies, nors ji žinojo, matė, kad jis daug toliau.

- Merida, juk jau sakiau tau, kad aš nesu daktaras. Neturiu daktaro laipsnio. Vadink mane Derenu.

Merida neprisiminė, ar pasakė ką nors, o gal tik linktelėjo, bet greitai paniro į tamsą, vėl užmigo.

Gerai, Derenai.