Tamsu mano vaizduotėje ✔︎

Antras skyrius. Pirma dalis.

Meridos Grėj pirmoji diena Česapiko sanatorijoje buvo labai keista. Iš karto atvykus merginos laukė dar daugybė tyrimų: skeleto sandaros patikrinimas, kraujo ir šlapimo tyrimas, dar vienas smegenų peršvietimas, nuo kurio jos vos nesupykino ir sergančioji pagalvojo, ar tik nuo tokio didelio radioaktyvių spindulių ar šiaip nuodingos spinduliuotės kiekio ji nesusirgs dar labiau.

Jai buvo duotas gražus, kiaurą dieną šildomas kambarys su vis dar mediena kvepiančia lova švaria patalyne, atskiru vonios kambariu, rašomuoju stalu su daugybe stalčiukų priešais didelį švarų langą, tualetiniu staliuku, kuriame net buvo pritaisytas nedidelis veidrodėlis, priartinantis Meridos veidą taip, kad jos randas ant veido atrodė dvigubai didesnis. Milžiniška veidrodinė trijų durų spinta buvo prikrauta įvairiausių rūbų, avalynės ir daiktų.

Tiesą sakant, visi šie nauji daiktai iš pradžių ją gąsdino - tokių grožybių kaip žibančios šukos, gražūs plaukų lankeliai, aukštakulniai, žiedai, įvairiausių spalvų suknelės, sijonai, tamprūs džinsai, kerziniai batai ji nebuvo turėjusi nuo pat tada, kai išvyko iš namų.

Visi sanatorijoje ja labai rūpinosi, Merida spėjo tai pastebėti jau pačią pirmąją dieną. Seselės buvo mielos ir rūpestingos, kelis kartus užeidavo patikrinti, ar Meridai nieko nereikia, vadindavo ją "mieląja" ir nuolatos lyg netyčia švelniai pirštais perbraukdavo jos tamsius plaukus. Mergina nebuvo pratusi prie tokio švelnumo, šis staigus pasikeitimas vertė ją jaustis nepatogiai.

Ji galėjo valgyti skanų maistą, eiti į valgyklą, pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti kartu su visais, niekas čia jos nebelaikė psichopate, sociopate ar nesveika mergaite, ji tik sirgo; daktarai, pacientai ir šiaip žmonės jos encefalitą dažnai net prilygindavo vėžiui. Gal jie jos gailėjo, o gal ir ne, bet tai, kad visi buvo tokie geri, šypsojosi jai, neatsiribojo nuo jos ir net leisdavo jai vienai retkarčiais išeiti į lauką pasivaikščioti - pirmąją dieną ji tai darė tris kartus ir niekaip negalėjo patikėti savo laime - buvo merginai ypač maloni staigmena.

Merida pagalvojo, kad visi šie patogumai atsirado jos šeimos dėka, nes kiti pacientai neturėjo tokių erdvių kambarių, o ir seselės jiems nebuvo tokios malonios ir nesilankydavo taip dažnai. Dėl to giliai širdyje, net pati to nesuvokdama, dėkojo tėvams. Ne tėvams. Mamai.

Vakare ji grįžo į savo gražųjį naują kambarį, atsisėdo ant minkštos lovos ir susimąstė apie šeimą.

Merida būtų norėjusi, kad jos mama mirtų kartu su tėvu dėl daugybės priežasčių, bet pirmiausia dėl to, kad merginos tėvas išties buvo siaubingas žmogus, o tėviškomis savybėmis visai nepasižymėjo. Jis buvo labai žiaurus kitiems žmonėms, tačiau savo šeimos nariams visų žiauriausias. O mama jam leido taip elgtis. Ji nieko nedarė. Merida prisiminė, kaip ji gailėdavo savo vyresniojo brolio, nes tėvas jį nuolat baudė, kadangi jis buvo berniukas, bet nusisukdavo nuo jo, kai tik pasitaikydavo proga.

Pabaigoje Merida pasielgė taip, kaip manė esant geriausia. Ji norėjo, kad tai baigtųsi. Ji mylėjo savo seserį, brolį, netgi mamą, tačiau tikėjo, kad pastarąją gali išgelbėti tik ją nužudydama.

Su tokiomis mintimis Merida paniro į neramų ir kasnaktinių košmarų kupiną miegą. Tie siaubingi sapnai jau daugiau jos nebestebino, jie aplankydavo ją kiekvieną naktį; košmarai buvo neaškūs, kupini jos šeimos narių, daktarų ir buvusių draugų tarpusavyje besikaitaliojančių veidų. Tačiau ji niekaip nebūtų galėjusi žodžiais įvardinti savo košmarų.

O pirmąją naktį sanatorijoje Meridą antrą kartą gyvenime ištiko panikos priepuolis. Kai baigėsi kasnaktinis košmaras, Merida pabudo išpilta šalto prakaito. Tuomet staiga skausmas sukaustė jos krūtinę, it geležiniai nematomi gniaužtai supančiojo plaučius, mergina ėmė dusti. Skausmas atbukino visus jos pojūčius, ji negalėjo net surikti. Pirmą kartą jai taip nutiko, kai pabudo po inksto persodinimo operacijos. Panikos priepuoliai aplankė ją staiga, nepasiruošusią, kaip ir dabar.

Į merginos kambarį įpuolė budinti seselė, ji apkabino Meridą per pečius ir liepė jai kelioms sekundėms sulaikyti kvėpavimą. Ji ir pati žinojo, ką reikia daryti, deja, tai nepadėjo. Seselė laikė Meridą savo glėbyje, o pastaroji jautėsi kaip mažas dūstantis vaikas. Akimirką ji net norėjo numirti, nes jai daugiau nebeliko dėl ko kovoti. Jos nebeliko.

Bet tuomet skausmas baigėsi. Merida pravirko, o jos smegenys degė.

○○○

Pirmąją dieną po Meridos išvykimo Derenas jautėsi labai laimingas. Tą dieną jis skyrė pasilepinimui: iš ryto nepusryčiavo namuose, o nuvažiavo į kitame miesto gale esančią kavinukę, kurioje būdamas mažas su tėvu valgydavo blynus ir teigdavo, kad jie yra patys skaniausi.

Vėliau Derenas toje pačioje kavinėje netikėtai susitiko su keliais draugais iš universtiteto laikų, visi jie kaip susitarę klausė Dereno, kas jam yra, kad atrodo toks pavargęs ir sulysęs, o jis visiems, kas tik netingėjo jo klausytis, pasakojo apie tai, kaip išgelbėjo Meridą. Jis tikrai jautėsi kaip koks išgelbėtojas.

Galų gale vakarop visi draugai išsiskirstė, o Derenas, nebežinodamas kur dėtis su keisti maudimu krūtinėje, nusprendė važiuoti į barą. Ten praleido gal septynias valandas (tiksliai nebežinojo) ir išėjo iš ten girtas kaip pėdas. Suprato tai tik tuomet, kai nebegalėjo pavairuoti automobilio. Laimė, į avariją nepateko.

Šiaip ne taip išlipęs iš automobilio ir eidamas prie savo didžiulių namų vienkiemyje, jis net nepastebėjo prie vartų ant šaltos žemės sėdinčio ir galvą nunarinusio Emanuelio. Tikriausiai ir nebūtų pastebėjęs, jeigu pastarasis nebūtų jam sugriebęs už kojos, tačiau praėjo kiek laiko, kol apsvaigusios Dereno smegenys suvokė, kas įvyko.

- Ooo, - neaiškiai numykė jis, nulenkdamas galvą ir pamatydamas draugą. - Čia tu. Ar kas nutiko?

Emanuelis atsistojo, nusivalė savo rudas kelnes ir keistai nužvelgė Dereną nuo galvos iki kojų.

- Tu girtas, - iškart susiraukė vyras.

- Aha, - pritarė jam Derenas, besistengdamas atrakinti vartus. Kai jam šiaip ne taip pavyko tai padaryti, Derenas pakvietė Emanuelį užeiti vidun. Jie įėjo į didelį namą, tačiau Emanuelis, nors buvo čia pirmą kartą, nesižvalgė, tik įdėmiai stebėjo po namus slapinėjantį jaunąjį gydytoją.

- Merida išvyko su tavo pritarimu. Šiandien nuvažiavau į darbą ir man pasakė, kad jos nėra. Taip pat pridūrė, tik tarp kitko, kad ji visai ne sociopatė, o serga encefalitu.

Derenas linktelėjo.

- Aha, - šiaip ne taip išlemeno besiveliančiu liežuviu.

- Ir tu buvai tas, kuris diagnozavo jai encefalitą? - paklausė Emanuelis.

- Aha.

Emanuelis atsiduso.

- Ar man verta su tavimi kalbėtis? Kodėl tu girtas, Derenai? Kas tau nutiko? - Emanuelis iš tiesų negalėjo to suprasti: paprastai Derenas būdavo susilaikantis, niekada tiek neprigerdavo ir išvis vengdavo alkoholio, nes visuomet norėdavo kontrokiuoti savo paties mintis. Deja, dabar kažkas nutiko, kažkas pasikeitė...

Bet Derenas į šį klausimą neatsakė. Jis jau lipo laiptais į savo kambarį ir Emanuelio visai nesiklausė, tik iš viršaus dar nuskambėjo skardus jo balsas:

- Jei nori, gali likti nakvoti čia... Jeigu neturi automobilio. Tik neik į palėpę, ten pilna lavonų!

Emanuelis nejučia nusijuokė, nes pagalvojo, jog Derenas pajuokavo.