Tamsu mano vaizduotėje ✔︎

Septyniolikta dalis

Kai Merida ir Derenas atvyko į ligoninę, Merida dar automobilyje ėmė drebėti.

- Negaliu patikėti, kad mane čia atvežei, - abejingu balsu sukąstais dantimis ištarė ji. Sėdėjo sudribusi Dereno automobilio keleivio sėdynėje ir nepatikliai iš padilbų žvilgčiojo į Česapiko klinikos paradines duris, prie kurių jau buvo susirinkusios gausios policijos pajėgos - beveik tiek pat, kiek jų čia buvo tą naktį, kai Merida kėsinosi nužudyti daktarę Loid. - Ar pamiršai, kad Samė mirė?

Derenas pavartė akis.

- Ne, nepamiršau, - ramiu ir lygiu tonu atsakė jis, nuvažiavo į galinį kiemą, kur nebuvo policijos, o pastato teritoriją juosė aukšta elektros tvora. Jis dar kartą pažvelgė į ant krūtinės rankas sukryžavusią tamsią žmogystą, kurios veido su nežymiu rėžiu ant kairiojo skruosto visai nesimatė, jį slėpė tamsių laisvai krentančių plaukų kupeta. - Nesijaudink, tu nieko nepadarei. Neskaitant to, kad pabėgai. Bet aš tai sutvarkysiu.

Vaikinas išlipo iš automobilio, apėjo jį iš kitos pusės ir atidarė Meridai dureles, tačiau toji net nesiruošė išlipti, tik staigiai atsisuko į jį kietai sučiaupusi lūpas ir nutvilkė žudančiu žvilgsniu. Derenas sunkiai atsiduso.

- Nagi, Merida, eime. Reikia susirasti Kėsterį ir viską jam paaiškinti.

Merida nunarino galvą, tuomet iš lėto atsisegė saugos diržą, nerangiai išlipo iš mašinos ir iškart susikišo abi rankas į kišenes.

- Jis turbūt su tais policininkais, - tyliai ištarė ji.

- Būtent, - pridūrė Derenas ir jie abu įėjo į klinikos pastatą, kuriame, rodės, nebuvo nė gyvos dvasios.

Buvo labai tylu, Meridos ir Dereno žingsniai aidėjo tuščioje erdvėje. Derenas apžvelgė pirmo aukšto fojė, terasą ir pamojo Meridai lipti kartu su juo į antrą aukštą. O ten jau buvo daug triukšmo, daugiausiai žmonių keliamas triukšmas, žingsniai, racijų deformuoti balsai iš mobiliųjų telefonų per garsiakalbius. Antrame aukšte, netoli Meridos kambario, buriavosi krūva policininkų, klinikos sanitarų ir seselių, toje krūvoje Derenas iš karto surado Kėsterio galvą. Arčiau priėjęs, vaikinas pastebėjo, kad kambarys, prie kurio visi buvo susispietę kaip tarakonai, buvo atskirtas įspėjamąja policijos juostele. Derenas pajuto, kaip Meridos pirštai suspaudė jam ranką.

- Čia Samės kambarys, - tyliai sušnabždėjo ji jam į ausį. Merginos balsas buvo kupinas baimės, bet Derenui dabar ne tai buvo galvoje. Svarbiausia jam buvo kaip nors susisiekti su Kėsteriu, kad galėtų su juo ramiai pasikalbėti ir parodytų jam tikrąsias Meridos MRT nuotraukas. Jis jautė, kaip laikas tarsi smėlis bėga kažkur tarp pirštų, smenga į žemę ir jam nebėra kur stovėti.

Derenas mėgino brautis pro minią, kad pasiektų Kėsterį, o Meridos pirštai niekaip neatleido jo delno. Vaikinas pamojo Kėsteriui, pastarasis atsisuko, neaiškiu žvilgsniu permetė akimis jį nuo galvos iki kojų, akimis sustojo prie Meridos ir susiraukė. Derenas gestu parodė Kėsteriui prieiti arčiau ir ėmė trauktis atbulas. O Česapiko klinikos direktorius atrodė gerokai įsiutęs - vis svaidė iš pykčio žibančius žvilgsnius į Meridą ir Dereną, aplenkė juos, pastarieji nusekė Kėsterį tarsi jis būtų aukščiausioji galva. Iš dalies taip ir buvo.

Kėsteris atidarė savo kabineto duris, šveitė jas į šoną taip stipriai, kad atrodė, jog jos sulūš, tuomet įėjo į kabineto vidų, apėjo milžinišką rašomąjį stalą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė it pagamintas iš šviesaus kedro, bet iš tiesų tai buvo nuodingoji gebenė (to Kėsteris niekam niekada nepripažins, bet jis tikėjo, kad nuodingoji gebenė gali apsaugoti nuo piktų dvasių, o dabartiniu atveju tos piktos dvasios buvo jo vadovaujamos klinikos pacientai, tokie kaip Merida).