Kitokia k'ritika

,,Eime, nuveiksim ką nors smagaus"

Gavau prašymą iš @Eglala įvertinti šios istoriją ,,Dingusios saulės legenda". Ką gi. Kaip sakoma, nori kritikos - tai prašom.

Iš pradžių apie išorę. Pavadinimas manęs nesužavėjo. Tokį pamatęs, nemanau, jog skaityčiau (nors čia ir skonio reikalas). Bet, žiūrint realiai, jis labai gerai atspindi temą ir turbūt labiausiai tinka tavajai istorijai. Už pavadinimą visgi dėčiau pliusą, nes manau, jog daugelį kitų žmonių jis tikrai patrauktų savo pusėn.

Aprašymas. Jis pasako per daug. Kodėl nenori, brangi Eglut, leisti skaitytojui pačiam suprasti siužetą? Kodėl viską iš pat pradžių pasakai: kas įvyks, kas įvyks vėliau ir t.t...? Už aprašymą dėčiau tikrai didelį minusą, nes jis ne tik kad per daug atskleidžia, bet ir suprimityvina visą istorijos esmę. Būtų šimtą kartų įdomiau, jei vietoj aprašymo būtum tiesiog įdėjusi ką nors įdomesnio (pvz ištrauką:

,,Atverčiau pirmą puslapį, kai staiga užgesus mano kambario šviesai atsidūriau visiškoje tamsoje.

Aš dar kartą mintyse sau uždaviau tą patį klausimą – kas po galais darosi su šia knyga?  Kai staiga kažkas griebė man už rankos ir viskas ką prisiminiau, tai pieštos merginos šypsena...'')

Na ir priėjome kūrinio vidų. Iš karto galiu nuliūdinti, jog neperskaičiau visų 21-ieno skyrių. Ir pasakysiu kodėl. Tavo veiksmas yra lėtas, kaip sraigė. Lėtas, kaip estas. Rašai romano tempu, tačiau dienoraščio būdu. Turi apsispręsti. Arba tai romanas, ir tokiu atveju veiksmas turi būti nuoseklaus tempo. Nešokinėti taip, jog vienu momentu aprašinėji kiekvieną judesiuką, o kitą sekundę ,,tik rodos vos prasidėjęs mūsų vakaras jau ir baigės". O jei vis dėlto renkiesi dienoraštį, o tu tą ir darai, tai veiksmas turi plėtotis daug greičiau. Tada įvykiai turi būti užrašyti tartum esminiai faktai. Šiuo momentu veiksmas eina tai žiauriai greitai, tai labai lėtai bei nuobodžiai.

Na, o pati kūrinio idėja... būtų nuostabi... jei būtų buvus sumąstyta prieš kokį šimtmetį. Deja, Eglala, bet tai iš dalies nuvalkiota... Aišku, nesakau, jog viskas yra beprotiškai blogai, tačiau perėjimas iš realaus gyvenimo į knygą jau yra parašytas daug kartų ir bent jau man labai primena J. Gaarderio ,,Sofijos pasaulį". Didžiulė pagarba, jog pasirinkai įdomią Arijos naują gyvenvietę - rūmus, tačiau... nuo šios vietos viskas ima panašėti į ,,Princą ir Elgetą"... Nors imk ir apsiverk... Dingusi saulė? Čia jau įdomiau. Apie tai dar nesu skaitęs. Jei tikrai tai tavo idėja, spaudžiu ranką :)

O kas mane šioje istorijoje džiugina? Man labai patiko tavo kuriami veikėjai. Šiems tu visados priskirdavai kelis bruožus, visa kita leisdama susidėlioti skaitytojui, jie tikrai saviti ir jų, priešingai nei veiksmo, šioje istorijoje tikrai netrūksta. Taip pat savo veikėjams bandai suteikti vis kitą charakterį. Šaunu! Pabandyk, kad kontrastas tarp jų būtų dar didesnis.

Istorijoje esti klaidų. Gramatinių klaidų yra tik šiek tiek (labai užknisa tokie žiopli dalykai, kaip ,,tai buvo nuotrauką" arba ,,lėtai ėjome tamsių koridoriumi"), su skyryba irgi ne visur draugauji, nors ir esi baigusi mokyklą; tačiau radau ir loginių nesusipratimų.

Pirmiausia, veikėjų pokalbiai. Siūlau tau visados, parašius dialogą, padaryti keleto minučių pertrauką gryname ore bei jį peržiūrėti. Niekada nepalik istorijoje tokių netikroviškų sakinių kaip ,,Eime, nuveiksim ką nors smagaus". Atsipeikėk, ar žmonės taip šneka??

Nelabai supratau į kokius laikus nusikelia mergina. Taip taip, tai pasaka, tai fantastika. Tačiau... na, vis tiek logika yra būtina. Rūmai, drakonai, tarnai, princesė ir staiga bummm! Knygų spinta. Pilna knygų. Nuotykinių! Ir buvusi princesė mokėjo skaityti? O mokytojų rūmuose kažkodėl nebuvo... Tai gal galėtum atsakyti, kokie čia laikai? Ir dar nedidelis faktelis, jeigu čia kalbi apie tuos senuosius karalių laikus, tai pilyse NIEKS NIEKADA nevalgydavo bulvių su mėsa, ši mada atsirado tik mūsų laikais.

Ir trečias dalykas, kuriame yra daug nelogikos... Arijos amžius. Pačioje pradžioje ji perteikiama kaip jau suaugusi moteris, o štai rūmuose... ji pavirsta vaiku. Jos mąstymas dažnai ima panašėti į dvylikametės paauglės. Taigi, atkreipk dėmesį į savo sukurtų nuostabių veikėjų mintis bei kalbėseną. Kad jų branda išliktų ta pati.

Labai gerai, kad įtraukei į siužetą ir Arajos dienoraštį, tai jau suteikia istorijai šiokį tokį poslinkį pirmyn, nors dienoraščio idėja taip pat ganėtinai nuvalkiota (pvz man ji jau matyta Ch. Hussey knygoje ,,Paslapčių slėnis'')

Taip pat vienas iš labiausiai mano pliusiuko nusipelnęs tavosios vaizduotės kūrinys - drakonas. Va čia, Egle, galiu tave nuoširdžiai pagirti! Smagu, jog buvai originali ir nepaskyrei drakonui neigiamumo. Štai kuo tavo istorija išsiskiria iš kitų. Kad ir kaip ji panaši į ,,Sofijos pasaulį"; ,,Princą ir Elgetą"; ,,Paslapčių slėnį'' ir daugybę kitų knygų, pas tave drakonas yra draugas! Šaunuolė!

Taigi, dabar trumpas mano apibendrinimas:

1. Aprašymas tikrai nusipelnė būti originalesniu!

2. Išsirink, ar rašai romaną, ar Arijos dienoraštį.

3. Pabandyk veikėjų charakterius atskleisti dar kontrastiškiau.

4. Rašydama veikėjų pokalbius bei mintis niekada neskubėk ir visad patikrink, ar juose esti logikos.

5. Apsispręsk, po perkūnais, į kokį laikotarpį Arija nusikėlė!

6. Tu šioje istorijoje visko pati nesukūrei. Ji tėra savita draugišku drakonu, veikėjais ir dingusios saulės idėja. Jeigu nori, jog istorija būtų įdomesnė ir išskirtinesnė, turiu tau pasiūlimą. Kuris gali sugrąžinti vertę tavajai fantastikai.

Nepadaryk amerikietiško happyendo. Žinau. Tai yra lengviausia. Taip yra geriausia širdims. Tačiau, jei nori ,,aukštesnės klasės'', nedaryk to. Parašyk istorijos galą nenuspėjamą. Liūdną. Keliantį pyktį. Arba išvis, pilnai visko neatskleidžiantį. Nes dabar ir taip yra aišku, jog princesė ras žmogų iš Torino ir sėkmingai sugrąžins saulę. Nee, prašau! Mano manymu, gali daugiau! Padaryk, jog istorija skaitytojui suteiktų daugiau emocijų. Aš tavim tikiu. Tu gali.

Eime, nuveiksim ką nors smagaus!

Mister KITOKS