Kritikas šiuo gyvenimo laikotarpiu yra ganėtinai užimtas, tačiau retkarčiais... reikia pasėdėti ir čia – WATTPADE, nes... kaip gi kitaip, Mielieji? Jau labai seniai MohaTheUnicorn prašė įvertinti jo istoriją, tiksliau SHORT STORY, ,,Citrusė Ir Svetimas Ramybės Namelis". Tą ir padarysiu, nors mačiau, jog jis išeina pailsėti iš wattpad'o ligi pavasario. Į ramybės namelį... Bet matyt ne svetimą.
Pavadinimas... visai neblogas. Tačiau per ilgas. Kodėl gi ne tiesiog ,,Svetimas Ramybės Namelis"? Arba apkritai ,, Ramybės Namelis"? Galėtum nepaminėt pavadinime pagrindinės veikėjos, ar kad tas namelis yra svetimas, taip būtų įdomiau. Juk bet kokia istorija praranda šiek tiek savo žavesio, jei pavadinimas atskleidžia per daug.
Už viršelį dar kart padėkok kotunoriismanes, nes... Na, jis duoda savo. Ir jis duoda Didelį Savo. Žiūrėdami į pavadinimą ir viršelį, pamatome puikų darnų atitikimą. Žiūrint šiuo atžvilgiu, netgi žodis Citrusė ypatingai dera su tobuloje nuotraukoje matomu vaizdu. Citrusė. Pienės. Geltonai nudažyta mediena. Wow.
Aprašymas taip pat tinka – jis įspėją skaitytoją, kad šioje istorijoje neiškotų pigių 1D, nepigių Love story ar kokio kito šūdo. Dvi paskutinės eilutės
Bet juk niekas nepyksta?
Na, nebent citrinmedžiai.
įspėja, kad istorija bus kupina savito šūdo. O ne svetimo. Kaip Ramybės namelis.
Gramatika labai lietuviška ir gera, tik retkarčiais, matyt iš įkvėpimo, įsivelia tokių dalykų, kaip Pro langą aiškiai matosi atkrypuojanti senė, išgirdusi Citrusės baldą.
Na, ir svarbiausia dalis. Pats turinys. Vat čia tai... cirkai dedasi. Va čia tai pyragai. Čia yra ką pakomentuot.
Na, pirmiausia toks klausimas: Ko tu nori iš skaitytojo?
Kuo jis tau taip nusikalto? Kuo jis tau taip nusikalto, kad tu jį verti skaityti prologą? Na, tokio prologo, tai su žiburiu paieškot reikia. Tavo prologas galutinai išsklaido viską, kas egzistuoja. Atrodo, kad jis iš tos serijos, kur nepagėręs nesuprasi. Kaip ir fizika. Taip, jis sumanus. Taip, jis siejasi ir siesis su ateinančiomis dalimis. Na bet... Moha, po tokio prologo atkrenta bet koks vidutiniokiškas skaitytojas, kurio dar neatbaidė dvi paskutiniosios aprašymo eilutės ir kuris nori racionaliai suvokti tai, ką skaito. Tu šitaip sumaniai siaurini savo skaitytojų ratą. Kad išliktų tik ištikimieji. Neblogai, juk svarbu ne kiekybė. Nori kokybiškų skaitytojų. Tau nereikia vidutiniokų;)
O tie kokybiški skaitytojai komentaruose pastebi tą patį:
,,Atrodo, kad jau supratai, bet pažvelgi į sekantį sakinį ir viskas nueina šuniui ant uodegos."
Po tiesiog velniško prologo, kuriuo kankini, seka šiek tiek aiškesnės dalys. Ir jos ima pamažu viską dėlioti į vietas. Tačiau veiksmas vyksta labai paviršutiniškai, nesvarbu niekas kitas, tik tai, kas vyksta. Primena impresionizmą, kur autoriai bando išreikšti ne realybę, ne aplinkybes, ne fabulą ir mintį, bet... tiesiog įspūdį. To momento įspūdį. Viskas vyksta čia ir dabar.
Nesvarbu, kad bobutė stovi kioskelyje, o pasakotoją nuo jos skiria prekystalis su vandens buteliais, stiklinėmis - žmogus kažkokiu būdu sugeba užšokti ant jos, ir jie jau guli vejoje.
Nesvarbu, kad Citrusė užsimušė, ji ŠIUO METU KITAME KAMBARYJE. Ir taip toliau. Okey. Ir nereikia čia ieškoti logikos. Šiuo atveju įspūdis yra svarbiau. Tad nebesigilinu, koks pasakotojo vardas, kaip ta maža mergytė gali... Pamirškim tai.
Bet visgi, tu turi atsakyti į klausimą: ko nori iš skaitytojo? Ką jis turėtų suprasti? Ką tu jam nori pasakyti. Ką TU žinai, o JIS nežino. Nes gali teisintis, kad nereikia ieškoti logikos, kad istorija yra neįprasta ir neįstatoma į rėmus, kad tu nekaltas, jog betvarkė tavo mintyse ir kad visa tai atneš kažką, ko tu pati negali įvardinti, BET. Visgi. Kas iš to?
Atsakyk sau į šį klausimą ir drąsiai fantazuok toliau. Bet prisimink, jog bet kokios patyčios iš skaitytojo, bet koks jo ištisinis klaidinimas, logikos nužudimas ar bandymas priversti jaustis psichopatu kainuoja. Ar žinai ką? Žinai? Kainuoja tos istorijos sekančias dalis. Kurios turi visa tai atpirkti. Tu turi įrodyti, jog visa tai buvo vertinga. Tu tai darei ne šiaip. Visa tai buvo reikalinga, kad ateityje jis kažką suvoktų. Kad laikui bėgant jo mintyse ta psichodelika pavirstų į nuostabų paveikslą.
Turi įrodyti, jog ne veltui ,,Mano akys stebi gelsvas lubas. Girdžiu gelsvus garsus. Jaučiu gelsvus impulsus, sklindančius iš už gelsvų durų. "
Ir tai įrodyti gali. Jeigu pasistengsi. Aš tau linkiu galutinai susidėlioti šios istorijos tikslą, tavo siekį, ir ją toliau plėtoti. Tik nepersistenk. Arba persistenk saikingai. Nes kuo daugiau šūdo velsi, tuo daugiau citrinų turėsi parodyti ateityje.
Sėkmės,
buvo smagu paskaityti šią, sakyčiau, į JOKĮ žanrą nesutalpinamą tavo kūrinio dalį!
Mister KITOKS
YOU ARE READING
Kitokia k'ritika
RandomJei nesi tinginys ir tau rūpi tai ką darai, tikrai neskaitaliosi aprašymo ir iškart įeisi į pačią ,,istoriją".
