Nauji Dievai

1. Sapnas

Stoviu žmonių jūroje. Aplink sukasi daugybė baltų taškelių ir stumia mane pirmyn. Apžvelgiu save: rankos pilkšvos, plaukai juodi, nugaroje aptinku juodus varno sparnus. Srovė neša mane, bet aš priešinuosi, spardausi, plakuosi. Kažko ieškau, bet nerandu. Galiausiai pastebiu pilką vaikiną. Jis toks kaip visi, bet tik šiek tiek tamsesnis. Pilkasis nesipriešina srovei, lyg nesuprastų, kad yra kitoks. Kitoje pusėje įšvystu merginą, tamsesnę už vaikiną. Ji rami ir taip pat nesipriešina. Įkvėpusi oro pasiruošiu ir pasiduodu nešama baltos žmonių srovės.

Vos tik atmerkiau akis išlėkiau iš kambario, kol nepamiršau sapno. Šiek tiek suklumpu nesusigaudydama erdvėje, bet toliau bėgu. Hamleto kabinete nėra todėl pasileidžiu į biblioteką.

Hamletas, ramus gurkšnoja arbatą rymodamas ant krėslo šalia mažo stalelio.

Pribėgusi, gaudydama orą, išklojau viską apie sapną. Senukas kilstelėjo antakius, bet visdar išliko ramus.

- Kaip manot, tai galėtu būti aišteregystė? - pergreit paklausiau.

- Nenoriu liūdinti, bet tu ne merkurijaus žmogus. - prakalbo išminčius.

Pažvelgiau į veidrodyje atsispindimčias savo tamsiai mėlynas akis ir nudribau į sukamąją kėdę prarasdama viltį.

- Galbūt aš tiesiog žmogus... Kodėl mane čia laikot?

- Tu ne paprastai žmogus, Halija.

Hamletas yra mano susikaupimo ir elemento atradimo mokytojas. Šiuo saturno žmogumi tikrai pasitikiu.

Pakilau nuo kėdės ir tyliai išsliūkinau pro duris.

Ankstų rytą akademija visdar merdėjo tyloje. Patraukiau į marso žmonių korpusą, pas tikriausiai geriausią draugę Keisę.

Ji valdo trečią lygį, bet kadangi yra nuostabi karė jai padaryta išimtis. Mokytojai labai nepatenkinti, kad Kasiopėja netapo sergėtoja.

Tapome draugėmis taip pat keistomis aplinkybėmis.

Pirmuosiuose metuose mokykloje Keisė mane pastebėjo, bet ne kaip draugę, o priešę. Man teko atkentėti daug jos skaudžių smūgių, bet aš išstovėjau.

Vieną kartą aš ją taip sunervinau, kad geriausia akademijos karė pasirengė kovai su mokine kuri tikriausiai net nėra verta mokinės vardo. Buvo skaudu ir sunku, bet iškenčiau ir likau neparklupusi. Kas buvo praktiškai neįmanoma. Tuomet nepasiduodama tikriausiai išsikovojau jos pagarbą. Kasiopėja nusprendė, kad turiu tapti jos drauge ir kaip bebūtų keista ji išsikovojo mano pasitikėjimą.

Įėjau į priestatą užtamsintais langais. Patalpą apšvietė tik raudoną šviesą skleidžiantis marso maketas viduryje. Aplink jį plytėjo suolelių, sofkučių ir staliukų jūra. Kairėje pusėje prasidėjo merginų miegamieji, o dešinėje vaikinų. Prie įėjimų stovėjo karo dievo Marso statūlos. Manau, kas į jį ir lygiuojasi Keisė.

Netrukus su trenksmu pro duris įsiveržė Kasiopėja. Pakedendama plaukus, tiesi kaip styga ir pasitempusi ji priartėjo prie manęs.

- Ilgai teko laukti? - su šypsenėle tarė.

- Ne, bet kur Polė?

Tuo pat metu į priestatą įbėgo Poliksena. Ji kaip ir mano draugė, turiu jas tik dvi.

Polė yra pusiau kilmingoji merkurijaus dukra. Taip, merkurijaus žmonių mano gyvenime ne mažai.

Valdo antrąjį lygį, bet kartais pasireiškia ir pirmasis. Pasiryžkinusi pilkas akis juodai ji traukė prie savęs, lyg juodoji bedugnė.

Abi mano draugės turi salyje kažką tokio, kas prikausto dėmesį. O ką aš? Aš, lyg jas atspindintis šešėlis.

- Kokios šiandieną pamokos? - ritmingai žigiuodama paklausė Keisė.

- Pirma literatūra. - tyliai atsakiau.

- O po to? - neatstojo.

- Man psihologija, susikaupimas ir istorija. O jūsų pamokų tikrai nežinau.

Įėjusios į klasę susiradome vietas. Keisė galantiškai nulėkė prie tamsiaplaukės sėdinčios gale, o mes su Pole pasirinkome priekinį suolą.

Dėstytojas apipavidalino žmonių sukurtas knygas apie dievus. Iš esmės literatūra man sekasi bene geriausias. Galbūt jei dažniau lankyčiausi ir kitose pamokose, sektūsi ir jos.

- Egiptiečiai dažniausiai dievus vaizdavo turinčius gyvūno pavidalą. Pavyzdžiui, paukščio galvą ar katės kūną. -įsijautes pasakojo profesorius Limokas.

- Kodėl žmonės nevaizdavo dievų pavyzdžiui su žuvies galva ar krabo čiuptuvais? - paklausė keistas vaikinas atsisėdes priekyje tikriausiai tik, kad trukdytu mokytojui.

- Mes kalbames apie Egiptiečius... Jie gyveno dykumose manai jiems rūpėjo jūros gyvenimas? - ramiai atsakė mokytojas.

- Bet nejaugi jiems nebuvo įdomi tolimoji jūra? Jie turėjo fantazuoti apie jos gyvius ir netgi dievus. - neatslygo vaikinas.

- Apolai, vien jei tu Neptūno žmogus nereiškia jog praeities žmonės turėjo galvoti apie jūrą. - susierzino mokytojas.

Šiam vaikinui reikia riboti fantaziją. Apskritai nepakenčiau Neptūno žmonių, jie labai sentimentalūs ir vadovaujasi jausmais.

Apolui ir mokytojui dar truputį pasiginčijus pamoka baigėsi. Atsisvekinusi su draugėmis, pasiėmiau knygas į rankas ir nuskubėjau į psihologijos kabinetą.

Mokytoja rašė kažką apie jausmų svarbą ant lentos, o aš pasidėjau daiktus ant stalo greta mokytojos vietos.

Psihologija man kaip pamoka ir tuo pačiu seansas. Bet tikriausiai mokytojai svarbiausia išpešti kuo daugiau informacijos apie mane.

Tuo pasirūpino mano tėvai. Jie visą gydimą pavertė pamoka, kad aš nesusigaudyčiau ir galbūt laisviau jaučiausi. Globėjai mano, kad aš visdar sergu depresija. Ji jau seniai pasitraukė į tamsiaisią mano kampelį ir išsiverš tik jai palūšiu.

- Sveika Halija, kaip šiandiena savijauta? - maloniai pradėjo profesorė Sabija.

- Juk sakiau, kad galite vadinti mane Heile ir nekalbėkite su manim kaip su kūdikiu. - išleidau nepasitenkinimą.

- Supratau, nuotaika ne pati geriausia.

Nudūriau akis į langą, kad nereiketu atsakyti.

Psiholohijos kabinetas gan ankštas. Sienos nukrautos lentynomis ir paveikslais, o per vidurį stovi du staleliai - 'mokiniui' ir profesorei.

- Šiais mokslo metais mes sukūrėme klubą, - ramiai pradėjo Sabija. - Jame dalyvaus mokiniai nesusikalbandys su savimi ir užsidarę savyje. Jie mokinsis bendrauti ir pažinti vienas kitą. Užrašiau ir tave.

Susiraukiau parodydama nepasitenkinima.

- Tai dabar būsim jūsų ekspermentiniai trušiai? - šaltai prabilau.

- Niekas taip nesakė, Heile.

Na štai ir pirmoji dalis!
Stengiausi rašyti, bet nežinau ar patiko. Laukiu komentaruos jūsų pirmųjų nuomonių.
Ačiū skaičiusiems!
-S_F