Nauji Dievai

Pradžia

Nuo pat mažens augau su įpatingaisiais, todėl puikiai žinojau savo kilmę.

Mane dar visai mažą priglaudė Kasabelų, merkurijaus žmonių šeima. Jie priklauso tarybai todėl yra puikiai įvaldę antrąjį lygį.

Elijas ir Džeinė daugiau vaikų neturėjo todėl buvau vienintelė. Galbūt net per kruopščiai saugoma.

Kaip ir visi dievų palikuoniai ir normalūs vaikai ėjau į 'pagrindinę' mokyklą. Ten mus mokino susikaupimo, galių atradino, stichijos valdymo ir žinoma to ko mokosi visi.

Kiti vaikai jau iš pradžių įgavo panašumų su savo 'tipais'. Aš nesiskyriau nuo kitų žmonių beveik niekuo, todėl nepaprastai laukiau parinkimo dienos. Jos metu vaikai įgauna savo likusio gyvenimo pavidalą ir žinoma išaiškėja vaiko dieviškumas.

Mokiausi gan gerai, bet iš kitų taip pat neišsiskyriau. Kadangi buvau dar neatradusi savo gėbėjimų nieko įspūdingo nesugebėjau padaryti. Mokytojai tvirtino pastebėja telepatijos požymių, bet tikriausiai sugniuždyta po parinkimo viską praradau. 

Atėjus lemtingai dienai iš daugelio dievybių miestų sugūžėjo žiniuoniai prikelti stichijų taurės.

Parinkimas iš tiesų buvo didžiulė šventė reikalaujanti didžiulio pasiruošimo. Visų šešiolikmečių laukė lemtingas jų gyvenimo posūkis įvyksiantis prieš didžiulę publiką. Nesusimauti buvo siaubingai svarbu. 

Dievų atžalos atsigeria iš stichijų taurės ir tuomet atsibunda dievybėje esanti galia. Sergėtojai įgauna sparnus ir antrą lygį. Žiniuoniai ir svarbesnes vietas užimiantys žmonės, taip pat antrąjį lygį. Įprastos dievybės gauna trečią lygį. Ir tik karališkos šeimos nariai pirmąjį. 

Po parinkimo mokiniai išvyksta į jiems skirtas akademijas užbaigti likusius du metus mokslų. 

Atėjus mano eilei paėmiau taurę į rankas. Buvau auklėta gerų manierų, todėl nereikėjo stengtis atrodyti gerai. Iš taurės pasileido pilkų dūmų debesis tačiau atsigėrus visiškai nieko neįvyko. Neatsibudo nei vienas lopinėlis galios. Visiškai nieko.

Gėda akimirksiu užliejo visą Kasabelų giminę. Niekas nesuprato kaip bedievė atsirado tokioje šeimoje.

Net nespėjau pajusti kai atsidūriau Korvailo akademijoje. Ji prisiėmusi 'sustiprintos' titulą, skirta sergėtojams, karališkosios šeimos nariams ar kitiems gabiems mokiniams. 

Nesupratau kodėl joje atsidūriau. Neturėjau uniformos, mano kambarys prie mokytojų kambarių, o bendraklasiai tikriausiai manęs net nepažysta, kadangi pusę pamokų praleidžiu lankydamasi pas specialiųjų mokytojų ir psihologų.

Likusius metus įnykau į depresiją. Buvau vedama pas garsiausius gyditojus ir žyniuonius, bet niekas mano vidinės dievybės neišlaisvino.

Mokintis liko tik metai, bet kažin ar kas pasikeis.