Nauji Dievai

2. Susikaupimas

- Šiandieną mokysimės apie paranoją. - prabilo mokytoja kai išsitraukiau sąsiuvinį.

- Parà išvertus iš graikų kalbos reiškia šalia - greta, o noûs - protą. - lėtai pradėjo Sabija. - Tai persekiojimo iliuzija, manija, kuri nelaikoma atskira liga, o tik tam tikrų psichinių ligų simptomu.

- Manot aš paranojikė? - tiesiai šviesiai paklausiau.

- Tai tik pamoka Heile. - švelniai tarė ji.

- Pati žinot, kad tai netiesa. - šiurkščiai atsakiau.

Vienu judesiu susimečiau knygas į krepšį ir jau ruošiausi išeiti, bet mokytoja sučiupo už riešo.

- Po pamokų ateik į 537 kabinetą. - paliepė Sabija.

Nuo šiol ėmiau nekęsti ir Veneros žmonių.

Ištrūkusi tuoj pat išbėgau iš kabineto. Po kelių minučių, pasibaigus pamokai susiradau drauges.

Turėti miegamajį prie mokytojų kambarių yra šioks toks privalumas. Mano kambaryje buvo įrengtas atskiras dušas ir vonios kambarys. Taip pat ir maža virtuvėlė kuri tikrai praverčia.

Neskubėdamos tipenome 33 kambario link pasiimti mano gamintų pietų.

Akademijoje yra valgykla ir maža kavinukė, bet man labiau patinka valgyti savo maistą. Daugelis mokinių pietavo miestelyje šalia Korvailo, todėl koridoriuose vyravo tyla.

Polės akys užkliuvo melsvą plakatą ant sienos. Jai priėjus arčiau pasekiau iš paskos.

- Psichologinės raidos užsiėmimai po pamokų? Skamba įdomiai. - ištarė ji imdama tušinuką.

- Tu tikriausiai juokauji... - suirzo Keisė.

- Kas? Man patinka psichologija, be to Gaspras taip pat užsirašė.

- Viešpatie! - sudejavo Kasiopėja.

- O tu Heile? - neleidusi man tylėti kreipėsi Polė.

- Aš jau užrašyta.

- Kaip tai? - susiraukė ši.

- Jie mano, kad esu silpnos psichikos ir iš manęs išeis puikus bandomasis kiškis. - nukirtau.

- Kodėl tu į viską žiūri taip pesimistiškai? Tai juk gera galimybė. - nepasidavė Poliksena.

- Gerai, tuomet aš užsirašysiu. Galėsiu kartu su Heile pasidalinti skeptiškumu. - įsiterpė Keisė atimdama tušinuką.

Akimis peržvelgiau sarašą:
Halija Kasabel
Apolas Presenas
Ganimedas Inkesinas
Kalisa Mayan
Arnika Fiuler
Gaspras Ancentas
Charonas Tanidas
Poliksena Hestia
Kasiopėja Gula

Visi jie arba naivuoliai kaip Polė arba likimo nuskriausti kaip aš.

Tikriausiai aš vienintelė suprantu, kad tai ne klubas siekiantis draugystės ir taikos. Tai tik jų tyrimas norint išsiaiškinti atskirų tipų dievybių bendravimą. Todėl jie ir parinko skirtingus dievų palikuonius. Žinoma turėjo įterpti ir mane "kvailą bedievę pesimistę, sergančią depresija".

Jiems tikriausiai įdomu ar uždaryti viename kambaryje perplėšime vieni kitiems gerkles. Na, kad aš būsiu sutrikdyta ir daugiau nebereikšiu savo nuomonės, jie tikisi.

*

Atidariusi salės duris dar kartą pasigrožėjau reginiu.

Aukštos lubos tiesiog mirguliavo nuo nerviūrų gausos. Jie jungėsi sudarydami voratinkius ir tiesiog neleido atplėšti akių. Pro didelius arkos formos langus švietė sodri mėlina, prisibildžiusi mažų žiburėlių - žvaigžčių. Nepaisant, jog dabar diena pro langus buvo matyti naktis. Taip visuomet, lyg tai būtų labai seni kerai.

Salės gale, pakyloje skirtoje pasirodymams ant jogos kilimėlio meditavo šviesos ir visos mūsų sistemos įpėdinė Miranda.

Išnykus ankstesniems valdytojams, Magedono žmonėms, valdžią perėmė Saulės žmonės.

Išties Mirandai pavydėti neverta. Dabartiniai valdovai atiduoti sosto nežada, todėl nugrūdo Miranda kuo toliau. Panašiai kaip mane, bet kitomis aplinkybėmis.

Man žengus dar kelis žingsnius įpėdinė atsibudo iš transo būsenos ir pašokusi susiviniojo kilimėlį. Atsisveikinusi su mokytoju ji prašvilpė pro mane kaip vėjas, net susvirduliavau.

Hamletas įsirėmė rankomis į šonus paragindamas mane paskubėti.

Numetusi krepšį į kampą, susiradau kilimėlį ir atsisėdau lotozo poza.

- Tau reikia išvaryti visas negatyvias mintis, - pradėjo mokytojas. - Žinau, kad tokių turi.

- Ar prisidėjote prie Psichologinės raidos grupės? - netikėtai paklausiau. - Aš suprantu jūsų ketinimus ir grupės paskirtį, tačiau kam jums manęs?

- Tu niekada nesusikaupsi užkraudama galvą tokiais dalykais.

- Aš nenusiramimsiu kol viskas tiksliai neišsidėlios mano galvoje! - nepasidaviau.

- Viskas išsidėlios tavo galvoje kai pasieksi čiakrą.

- Kaip aš galiu padaryti kašką TOKIO kai neturiu savyje nieko?

- Tu turi daugiau nei manai, tiesiog tai giliai paslėpta, - vėl dėstė savo mokytojas. - Tau tereikia pasinerti į transo būseną ir viskas išsilaisvins.

- Niekada nepavyko ir nepavyks.

Hamletas nieko nebesakė, tiesiog prisėdo kiek toleliau purtydamas galvą.

Įsitempiau norėdama parodyti, kad bandau. Kelias minutes sėdėjau tyloje paskendusi savo mintyse, bet viskas greit baigėsi, lyg atjungta. Pradėjau kažką jausti tyvuliuojant venomis. Keistas jausmas nuslinko link pirštų švelniai kutendamas, bet viskas tuoi pat nutrūko suskambėjus skambučiui.

Štai ir žadėta antra dalis.
Labai dėkoju už komentarus ir votus, kurie tikrai praskaidrino dieną!
Nesitikėjau apskritai gauti dėmesio...
Labai ačiū skaitantiems!

-S_F