Išgyvenusioji

1 skyrius

Kartais aš pasiilgstu tų dienų, kai galėdavau laisvai išeiti į lauką, bet jau visi metai, kai to negalime padaryti. Juokingiausia, tai kad pasiilgstu daržų ravėjimo, o seniau to negalėdavau pakęsti. Dabar tik sėdžiu namuode ir skaitau knygas, kurias jau begalę kartų perskaičiau, bet kitos veiklos ir nėra, nes jau pusę metų, kaip neturime elektros. Kažkas beldžia į mano kambario duris. Man net nespėjus nieko pasakyti įeina mama, ji per tuos metus visai pražilo nors jai tik keturiasdešimt. Mama mane pamačiusi nusišypso ir taria:
- Sveika mieloji, gal norėtum išeiti į lauką?
Aš apšalusi nieko jai neatsakiau, nes ji niekada šito neklausdavo.
- Ei aš tavęs klausiu, o ne sienų.
- Žinoma, o tu tikrai leistum išeiti į lauką?
- Aš noriu, kad padėtum savo broliui nueiti šio bei to paimti, nes aš dabar negaliu.
- Puiku aš einu, tuoj apsirengsiu.
- Tik greičiau, o jei ne liksi namuose.
Tai pasakiusi ji išėjo iš mano kambario. Aš kuo greičiau apsirengiau ir tiek skubėjau, kad vos nenusiritau laiptais. Brolis visa tai pamatęs pradėjo juoktis ir kaip visada jo skruostuose atsirado mažos dobutės, o jo žydros akys spinduliavo džiaugsmą. Aš visada jam šito pavydėdavau, o ypatingai jo žydrų akių.
- Tai jau einam?- su visdar plačia šypsena paklausė jis.
- Žinoma, o kur eisime?
- Nueisim ir pamatysi.
Išėjom iš namų, mama dar pasakė, kad pasisaugotumėm, o brolis tik nusišypsojo jai ir pasakė, kad viskas bus gerai. Visą kelią ėjom tylėdami, kol priėjom parduotuvę, na teisingiau jos griūvėsius. Tada mano brolis Vytautas sušvilpė ir iš pastato išėjo kažkur matytas vaikinas. Kai jis priėjo arčiau aš supratau, kas jis. Tai buvo Klaudijus. Prieš metus mes lankėme tą pačią mokyklą. Aš pasisukau į brolį su klausimu savo žydrai žaliose akyse, ką jis čia veikia? Jis iš karto suprato, ko aš klausiu, bet tylėjo. Tada prabilo Klaudijus.
- Džiugu, kad atvedei naują kovotoją.
- Deja ji ne kovotoja, aš nenoriu, kad ji įsiveltų į visą šį reikalą.
- Gaila, mums trūksta merginų, kurios suviliotų ateivius. Pats žinai, kaip jiems patinka pasilinksminti su moterimis.
Aš išsižiojusi klausiausi, ką sako Klaudijus. Bet mano brolis greitai jį nutraukė.
- Gerai užteks, atiduok mums tai ko atėjome.
- Tu, labai geras brolis jei ją saugai nuo tokios informacijos.
Tada jis neaišku iš kur išsitraukė dėžę pilną maisto produktų. Vytautas padėkojo už tai ir mes patraukėme namo. Aš norėjau paklausti apie ką šnekėjo Klaudijus, bet mums kelią pastojo mergina. Aš iš karto supratau, kad ji yra ateivė ir mano širdį pervėrė didžiulis skausmas, kai pamačiau, kad ji kalbina mano brolį. Ji jį užkerėjo, aš įsikibau broliui į ranką ir neleidau jam eiti link jos. Bet jis mane nubloškė ant žemės, pradėjau šaukti ir maldauti, kad jis neitų link jos, bet Vytautas manęs neklausė. Tada nieko negalvodama paėmiau akmenį ir paleidau jį į tą ateivę, kuri pasikėsino į mano brolį. Kad ir kaip būtų keista, aš jai pataikiau tiesiai į petį. Ji sukliko iš begalinio skausmo, bei puolė mane. Kaip ir visi ateiviai ji turėjo kardą su kuriuo moteris man dūrė į kairį petį. Aš pradėjau klykti iš skausmo. Tada ji nusišypsojo ir tarė:
- Tikiuosi meilute, kad mirtinai nukraujuosi.
Tai išgirdusi spjoviau jai į veidą su visa panieka, jai ir jos žmonėms, ir tariau:
- Tikiuosi sudegsi pragare.
Jos akys sužaibavo ir moteris man spyrė į galvą. Kai pabudau nebebuvo nei ateivės, nei mano brolio ir jau buvo pradėję temti. Mane nukrėtė šiurpas, kai pamačiau kažką slepiantis šešėlyje, bet aš vėl netekau sąmonės.