Išgyvenusioji

6 skyrius

Kai pabudau šalia manęs sėdėjo Sofija ir Martynas, o prie durų stovėjo Audrius. Mergina nusišypsojusi tarė:
- Pagaliau pabudai, mes jau buvom išsigandę.
- Kodėl?- sutrikusi paklausiau.
- Tu miegojai tris dienas,- tarė Martynas.
- Ką jis čia veikia?- paklausiau Sofijos parodydama į Martyną.
- Na gerai aš jau einu, Sofi pasirūpink ja.
- Gerai, nebijok ji bus saugi su mumis,- tai tardama ji parodė į Audrių.
Vaikinas apsimetė to nepastebėjęs. Vos Martynas išėjo iš kambario Sofi pamerkė man akį.
- Atleiskit, kaip į jus kreiptis?- mergina paklausė mano sargybinio.
- Nesikreipkite panele, nes aš čia tam, kad saugočiau ją,- vos tai taręs jis parodė į mane.
- Aš šeip turiu vardą, kaip ir tu ir ji,- parodžiau į Sofiją,- aš esu Ieva, o tu Audrius?
- Taip Audrius, bet jūs nesikreipkite į mane vardu, nes būsiu nubaustas už tai, kad su jumis bendrauju.
- Nebūsi nebijok aš viskuo pasirūpinsiu,- nusišypsojusi tariau.
- Jūs labai savimi pasitikite.
- Audriau aš nužudysiu karalių, dėl to ir sakau, kad viskuom pasirūpinsiu. Ir ar galėtum atnešti man ko nors valgyti, kol apsirengsiu.
- Gerai, panele,- tai taręs jis išėjo iš kambario.
Tada Sofi mane nuvarė praustis ir padavė žalią suknelę. Kai apsirengiau ji pažvelgė į mane supykusi ir tarė:
- Kodėl tu jam pasakei, kad ketini nužudyti karalių?
- Nebijok jis patikimas.
- Iš kur tu tai žinai?- vos ne šaukdama paklausė ji.
- Aš pamačiau tai jo akyse.
- Ieva tu visai išprotėjai per tuos metus.
- Ne aš neišprotėjau, tai pasaulis išprotėjo,- kuo ramiausiai atsakiau.
- Ieva nebandyk to daryti,- liūdnu balsu tarė mergina.
- Ko Sofi?
- Tu kaip ir visada sieki išgelbėti pasaulį, tau net nerūpi, kad gali mirti.
- Nebijok, man viskas bus gerai.
- Tu taip visada sakai, bet taip niekada nebūna,- ir ji pradėjo verkti.
- Pasistengsiu nemirti,- tai tarusi, priėjau prie merginos ir ją apkabinau.
Taip prasėdėjome visą dieną, apie viską šnekėdamos, kol nepradėjom kalbėti apie vaikinus.
- Pameni, kaip tau piršdavau Klaudijų?- paklaususi nusišypsojo plačia šypsena.
- To neįmanoma pamiršti ir žinai visai neseniai buvau jį sutikusi, jis neįprastai elgėsi.
- Kai tu šalia visi vyrai pradeda keistai elgtis.
- Tik ne Audrius, manau, kad jis įsižiūrėjo tave.
- Žinai Ieva, tai visiškai nejuokinga,- tarė ji rimtai, o vėliau abi pradėjome juoktis.
- Tai sakai nejuokinga?
- Na gal ir juokinga. O kaip tau su Martynu?
- Nieko tarp mūsų nėra ir nebus, aš jam tik žaisliukas.
- Tu jam tikrai nesi žaisliukas, jis tave myli.
- Jei būtų mylėjęs, nebūtų man leidęs nužudyti tų sargybinių,- nusiminusi tariau.
- Tai kodėl jis nesitraukė nuo tavo lovos, visas tas tris dienas?
- Matyt jam tėvas taip liepė.
- Kvaile, jis su tėvu barasi dėl tavęs, visi rūmai skamba nuo jų riksmų.
- Jis taip elgiasi, nes pažadėjo mano broliui.
- O tu vis dar nesugebi pripažinti, kad tu patrauki vaikinų akį ne tik išvaizda, bet ir elgesiu.
- Ir vėl mes pradėsim ginčytis, kuri gražesnė, bet tai seniai aišku, kad tu gražesnė.
- Aš gražesnė? Nejuokauk tu ne tik Klaudijaus akį patraukei, bet ir kitos rūšies princo ir net jo tėvo,- vos ne šaukdama ji man tai pasakė.
- O kodėl to negalėjo būti prieš tai, kai  jų dar nebuvo žemėje, ak ką aš čia kalbu, juk jie visada ten buvo,- nevilties kupinu balsu tariau.
- Apie ką tu kalbi?- sutrikusi paklausė mergina.
- Pameni tas futbolo varžybas mūsų mokykloje?
- Na taip pamenu, o ką?- susidomėjusi paklausė.
- Jis ten buvo.
- Kas jis?- nieko nesupratusi paklausė mergina.
- Martynas, jis buvo kartu su Šarūnu, aš mačiau jo prisiminimą. Jie keičia pavidalus, dėl to jis taip ir atrodė.
- Na gerai, bet tai nekeičia fakto jog jis tave myli.
- Tu lygiai tą patį sakei ir apie Klaudijų, o dar Robertas, tu manei, kad jis tave myli, bet jis tik įskaudino tave,- su ašarom akyse tariau.
- Gerai, atleisk,- Sofi bandė mane apkabinti, tačiau aš ją atsūmiau.
- Aš pavargau ir noriu miego.
- Gerai,- tai tardama mergina paliko mano kambarį.
Vos jai išėjus nuėjau persirengti ir prigulusi ant lovos užsnūdau. Tačiau ilgai nemiegojau, o pabudusi nusprendžiau pasižvalgyti po rūmus, kuriuose gyvensiu lyg kalinė.
Apsisiautusi chalatą išėjau iš kambario. Aplinkui buvo tylu ir ramu,  turbūt visi jau miega. Tad nusprendžiau eiti link salės puoštos auksu. Tačiau išgirdau balsus, tai buvo karalius ir Kamilė. Iš smalsumo nusprendžiau pasiklausyti ką jie kalba, bet staiga buvau sučiupta ir kad nerėkčiau man uždengė burną. Norėjau sužinoti kas mane laiko, bet netikėtai įsiklausiau į karaliaus bei Kamilės pokalbį:
- Ją reikia nužudyti, ji kelia mums didele grėsmę.
- Jei mes ją nužudysime prieš mane sukils Martynas,- piktai tarė karalius.
- Kodėl jis turėtų sukilti?
- Ji jam susuko galvą ir sūnus man neatleis jei kas jai nutiktų.
- O jei įvyktų nelaimė, mergina paslystų ir iškristų pro langą ar balkoną?
- Puiki mintis Kamile, tad rytoj kviečiu tave pusryčiauti didžiajame balkone,- juokdamasis tarė karalius.
Po jo pasakytų žodžių jie abu patraukė į skirtingas puses, o aš likau su nepažįstamuoju. Ir tik po keletos akimirkų supratau jog tai paskutinė mano naktis ir aš privalau atsiprašyti Martyno. Tačiau nepažįstamasis manęs vis nepaleido, bei visai netikėtai apkabino mane. Vos užuodusi jo kvepalus supratau, kas jis. Martynas patraukė savo ranką man nuo burnos ir atsuko į save, o aš su ašaromis akyse tariau jam:
- Atleisk man už viską ką blogo pasakiau ar padariau.
- Viskas bus gerai, aš tau neleisiu mirti.
- Bet kodėl?- vos paklausus nuriedėjo mano skruostu pirmosios ašaros.
- Nes aš...- dar nebaigęs sakino jis švelniai savo lūpomis prigludo prie manųjų,- myliu tave,- pabaigė sakinį lėtai atsitraukdamas po bučinio.
- Bet kaip aš išgyvensiu? Jie tikrai pasirūpins, kad nukrisčiau.
- Eime čia nesaugu,- tai taręs jis nusivedė mane į mano kambarį.
- Nori pasakyti čia saugiau?- vos įėjusi į kambarį paklausiau.
- Taip, čia daug saugiau,- tai taręs atsigulė į mano lovą.
- Ką tu čia darai?- priėjusi paklausiau.
- Planuoju rytojaus dieną.
- Ir ką darysim?
- Tu nužudysj mano tėvą,- gan ramiai atsakė vaikinas.
- Kaip?- sutrikusi paklausiau.
Man vos spėjus to paklausti jis išlipo iš lovos ir priėjo prie lango, staiga išsiėmė savo peilį ir padėjo ant palangės.
- Kai pirmą kartą mane užpuolei pastebėjau, kad sugebi prisitraukti daiktus, taigi pamėgink pritraukti šį peilį.
- Ne Martynai, tai juokinga,- nors ir juokiausi, bet visdelto ištiesiau ranką link peilio ir šis pradėjo iš lėto artėti.
- Matai,- nusišypsojęs tarė Martynas.
Sugavusi peilį, jį padėjau ant naktinio stalelio ir nusišypsojusi puoliau Martynui į glėbį. Vaikinas paguldė mane į lovą ir pats atsigulė šalia, o aš tyliai paklausiau:
- O kas bus jei man nepavyks ir nukrisiu?
- Aš šoksiu tavęs gelbėti,- liūdnai šyptelėjęs tarė vaikinas,- bet tikiuosi, kad viskas bus gerai ir po viso šito mes galėsime susituokti.
- Aš taip pat šito tikiuosi.
- Ieva, ar atsisakytum žemės dėl manęs?- apkabinęs tyliai paklausė vaikinas.
- Jei tikrai mane myli, tada viską dėl tavęs padaryčiau.
- Myliu tave be galo, o dabar atleisk, bet turiu eiti, niekas negali žinoti apie tai, kad lankiausi tavo kambaryje naktį,- tai taręs jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo mane,- labos nakties.
- Labanakt,- nusišypsojusi užmerkiau akis ir užmigau vos jam palikus mane vieną kambaryje.